Mums rūpi (ne)vienodai: kodėl rūpyba vis dar laikoma moterų atsakomybe?

Ieva: Sveikos ir sveiki, vėl įsijungę tinklalaidę „Mums rūpi (ne)vienodai“, kurioje kalbame apie tarptautinio projekto „Caredizo“ temas – lyčių lygybę ir rūpybos atsakomybių pasidalijimą.

Su jumis ir vėl sveikinuosi aš, Ieva. Šiandien kalbinu projekto partnerę ir kolegę Rugilę Petravičiūtę. Sveika, Rugile. Gal pradėkime paprastai – trumpai prisistatyk klausytojams.

Rugilė: Žinoma. Dirbu su nuo seksualinio smurto ir smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiais žmonėmis. Teikiu konsultacijas, nors realybė tokia, kad didžioji dalis mūsų klienčių yra moterys.

Taip pat dirbu lektore. Daugiausia su jaunimu vykstame į mokyklas ir jaunimo centrus, kur kalbamės apie sveikus santykius, pagarbą ir lygybę.

Ieva: Šiandien tikrai paliesime visas tavo veiklos sritis – tiek darbą su nukentėjusiais žmonėmis, tiek edukacinę veiklą. Tačiau pirmiausia norėčiau pradėti nuo projekto „Caredizo“, nes esi viena iš pagrindinių jo įgyvendintojų.

Kaip šis projektas tau padėjo geriau pamatyti rūpybos atsakomybių pasidalijimo problemas? Juk akivaizdu, kad jų yra, tačiau įdomu, ką naujo pati pamatei dalyvaudama projekte.

Rugilė: Turbūt ryškiausias dalykas, kurį pastebėjau, buvo skirtingas moterų ir vyrų požiūris į tai, kaip šeimoje pasidalijami rūpybos ir buities darbai.

Tyrimų metu apklausėme tiek moteris, tiek vyrus ir klausėme, kaip jie vertina savo indėlį. Moterys dažniau matė, kad būtent jos atlieka didžiąją dalį rūpybos ir buities darbų. Tuo tarpu nemaža dalis vyrų manė, kad darbais dalijamasi maždaug po lygiai arba kad jie patys prisideda labai reikšmingai.

Man buvo labai įdomu pamatyti šį požiūrių skirtumą. Kyla klausimas, kas savo indėlį pervertina, o kas galbūt nuvertina. Vis dėlto žvelgiant į platesnius tyrimus ir laiko naudojimo duomenis matyti, kad moterys rūpybos darbams skiria daugiau laiko, todėl panašu, kad vyrai savo indėlį neretai vertina kiek optimistiškiau.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį man išryškino šis projektas, yra darbdavių vaidmuo. Kadangi didelė projekto dalis skirta darbo aplinkai, tapo labai aišku, jog darbdaviai turi nemažai galios formuoti organizacijos kultūrą.

Jie gali kurti aplinką, kuri skatina lygiavertiškesnį rūpybos atsakomybių pasidalijimą, padeda darbuotojams derinti darbą ir asmeninį gyvenimą bei atsižvelgia į žmonių priežiūros pareigas – ar tai būtų vaikų auginimas, artimųjų su negalia priežiūra, ar rūpinimasis vyresnio amžiaus šeimos nariais.

Todėl man buvo labai įdomu pamatyti, kiek daug atsakomybės ir galimybių pokyčiui iš tiesų turi darbdaviai.

Ieva: O ar projekto metu gauti rezultatai pakeitė tavo požiūrį? Gal prieš projektą situaciją vertinai optimistiškiau arba, priešingai, pesimistiškiau?

Rugilė: Sakyčiau, kad rezultatai iš esmės patvirtino tai, ką ir anksčiau nujaučiau.

Vis dėlto maloniai nustebino tai, kad daug žmonių gana aiškiai supranta netolygaus rūpybos darbų pasidalijimo priežastis. Tyrimuose dažnai buvo įvardijama, kad didelę įtaką daro socialinės normos, tradicijos ir nusistovėję lyčių vaidmenys.

Buvo smagu matyti, kad žmonės šiuos veiksnius atpažįsta. Kitaip tariant, tai, kas ilgą laiką buvo normalizuota, vis dažniau yra įvardijama kaip problema, kurią reikia spręsti.

Ieva: Man vis grįžta mintis iš vienų projekto mokymų, kuriuose dalyvė, išgirdusi tyrimų rezultatus, pasakė: „Liūdina, bet nestebina.“

Atrodo, kad daug kas ir taip matome šią realybę savo aplinkoje, o tyrimai ją tiesiog patvirtina.

Jau užsiminėme apie socialines normas ir tradicinį požiūrį į lyčių vaidmenis. Kaip, tavo nuomone, lyčių stereotipai prisideda prie netolygaus rūpybos atsakomybių pasidalijimo?

Juk kalbame ne tik apie vaikų priežiūrą. Kalbame ir apie rūpinimąsi vyresnio amžiaus artimaisiais, buitį, augintinius ir daugybę kitų kasdienių atsakomybių. Kaip stereotipai padeda išlaikyti šią nelygybę?

Rugilė: Be abejo, stereotipai prie to labai prisideda.

Nuo mažens mergaitės dažnai girdi kitokias žinutes nei berniukai. Jei mergaitės kambarys netvarkingas arba ji nemoka atlikti tam tikrų buities darbų, tai dažnai sulaukia daugiau dėmesio ir kritikos.

Tokios pastabos formuoja suvokimą, kad moteris yra atsakinga už namų tvarką, maisto gaminimą ir bendrą šeimos gerovę. Tarsi tai būtų jos vertės matas.

Vis dar gajus požiūris, kad moteris turi rūpintis buitimi, gaminti maistą ir būti pagrindine vaikų prižiūrėtoja. Jei ji to nedaro arba šiomis atsakomybėmis dalijasi lygiomis dalimis su partneriu, neretai sulaukia vertinimų, kokia ji mama ar kokia ji moteris.

Tuo tarpu vyrams šioje srityje dažnai taikomi gerokai mažesni lūkesčiai. Kartais užtenka minimalaus įsitraukimo, kad jie būtų giriami kaip išskirtiniai tėčiai.

Net pati frazė „padeda žmonai su vaikais“ daug pasako apie mūsų požiūrį. Juk tėvas ne padeda auginti savo vaikus, o juos augina.

Kita vertus, ir vyrai susiduria su stereotipais. Jei jie nori aktyviau įsitraukti į vaikų priežiūrą ar išeiti ilgesnių vaiko priežiūros atostogų, gali sulaukti klausimų, kodėl tai daro jie, o ne partnerė.

Kartais toks noras būti aktyviu tėčiu net vertinamas kaip mažesnio vyriškumo požymis. Nors man atrodo priešingai – būti rūpestingu, įsitraukusiu tėčiu yra viena gražiausių vyriškumo formų.

Ieva: Palietei labai daug įdomių aspektų. Man norisi grįžti dar į pačią pradžią – vaikystę.

Juk jau nuo mažens mus supa labai stereotipiški žaislai: mergaitėms skirtos lėlės, virtuvėlės, net žaisliniai dulkių siurbliai ar lygintuvai. Visa tai siunčia žinutę, kad rūpinimasis kitais ir namais yra moters atsakomybė.

Dažnai girdime argumentą, kad moterys tiesiog iš prigimties yra rūpestingesnės. Kaip tu manai – kiek čia yra prigimties, o kiek išmokto elgesio?

Rugilė: Aš vis dėlto labiau linkčiau prie išmokimo ir socializacijos.

Man atrodo, kad daugelis savybių, kurias laikome „moteriškomis“ ar „vyriškomis“, iš tiesų yra susijusios su tuo, ko iš mūsų tikimasi ir kaip esame auklėjami.

Moterys dažnai skatinamos būti švelnios, rūpestingos, kantrios. Jei tokiomis nėra, jos dažniau sulaukia kritikos. Tuo tarpu vyrams siunčiamos visai kitokios žinutės.

Tačiau tai nereiškia, kad vyrai negali būti jautrūs, empatiški ar puikiai pasirūpinti vaikais, gyvūnais ar artimaisiais. Priešingai – jie tai gali lygiai taip pat.

Manau, kad daug daugiau lemia žmogaus charakteris, asmeninės savybės ir gebėjimas ugdyti empatiją, o ne biologinė lytis.

Todėl nesu linkusi manyti, kad moterys gimsta mokėdamos rūpintis, o vyrai – ne. Greičiau tai yra tai, ko išmokstame augdami visuomenėje.

Ieva: Aš irgi visada mėgstu sakyti, kad vien pažvelgus į žmogų neįmanoma nuspręsti, koks jis yra. Negalime matyti žmogaus ir galvoti: „Aha, čia vyras, vadinasi, jis nemoka rūpintis“, arba „čia moteris, tai ji tikrai bus rūpestinga ir dėmesinga“.

Man labai artimas požiūris, kad daugelio dalykų išmokstame augdami ir kad daug kas priklauso nuo to, kaip auklėjame vaikus.

Tačiau tu paminėjai ir kitą svarbų aspektą – skirtingus standartus. Kartais atrodo, kad tėčiui pakanka būti nufotografuotam su vaiko vežimėliu ir jis jau tampa „Metų tėčiu“.

Kitas svarbus aspektas yra finansinis. Vis dar gajus stereotipas, kad vyras turi išlaikyti šeimą finansiškai, todėl jo pagrindinė pareiga yra dirbti. Natūraliai kyla mintis, kad jei vyras uždirba pinigus, tai galbūt jam nebereikia tiek prisidėti prie darbų namuose.

Rugilė: Taip, tikrai.

Ir aš dažnai pagalvoju, kiek iš tiesų turime šeimų, kuriose moteris visą gyvenimą yra tik namų šeimininkė ir niekada neturi jokios profesinės veiklos.

Iš savo darbo patirties, tiek konsultuojant klientes, tiek bendraujant su smurtą patyrusiomis moterimis, matau visai kitokį vaizdą. Net ir tada, kai moterys nedirba tradicinio darbo nuo devynių iki penkių, jos dažnai kuria savo veiklas, vysto verslus ar ieško kitų būdų realizuoti save.

Labai retai sutinku moterų, kurios visiškai nedirbtų jokio darbo.

Kita vertus, net ir būti namų šeimininke yra darbas. Ir dažnai labai sunkus darbas. Jis apima daugybę skirtingų funkcijų – nuo auklės ir mokytojos iki slaugytojos ar vadybininkės. Ypač kai kalbame apie mažų vaikų priežiūrą, kuri dažnai vyksta dvidešimt keturias valandas per parą.

Tačiau man sunku priimti argumentą, kad vien finansinis indėlis automatiškai pateisina mažesnį įsitraukimą į šeimos gyvenimą.

Kartais girdime sakant: „Aš dirbu, aš išlaikau šeimą, todėl jau pakankamai prisidedu.“

Bet tuomet kyla labai paprastas klausimas – ar žmogus nedirbtų, jei neturėtų šeimos? Juk vis tiek reikėtų užsidirbti pragyvenimui, patenkinti savo poreikius ir kurti gyvenimą.

Žinoma, turint šeimą poreikiai gali būti didesni ir atsakomybė didesnė. Tačiau moteris, kuri lieka namuose su vaikais, dažnai paaukoja labai daug – kartais net daugiau nei tas žmogus, kuris tiesiog eina į darbą, į kurį ir taip eitų.

Ieva: Taip, juk dirbti ir užsidirbti pragyvenimui reikėtų bet kuriuo atveju.

Kadangi mūsų projektas nemažai dėmesio skiria ir darbdavių švietimui, norėčiau grįžti prie jų vaidmens.

Jau minėjai, kad kartais darbdaviai nelabai nori išleisti tėčius vaiko priežiūros atostogų. Net ir šiandien gana dažnai galima išgirsti klausimą: „O kur tavo žmona?“ arba „Kodėl ne partnerė lieka su vaiku?“

Kaip manai, kiek svarbu ugdyti sąmoningumą ne tik visuomenėje apskritai, bet ir tarp darbdavių, kurie turi labai didelę galią palaikyti arba, priešingai, atkalbėti žmones nuo aktyvesnio įsitraukimo į rūpybos atsakomybes?

Rugilė: Man atrodo, kad darbdavių vaidmuo čia yra labai svarbus.

Kartais net matau paralelę su valstybės vaidmeniu. Valstybė tam tikra prasme formuoja normas „iš viršaus“, priimdama sprendimus ir rodydama, kas laikoma normalu bei priimtina.

Pavyzdžiui, neprarandama ir neperleidžiama vaiko priežiūros atostogų dalis tėčiams siunčia labai aiškią žinutę: vyrų įsitraukimas į vaikų priežiūrą yra svarbus, normalus ir reikalingas.

Pradžioje tokie pokyčiai dažnai sulaukia pasipriešinimo, tačiau laikui bėgant tampa natūralia kasdienybės dalimi.

Jeigu būtų priešingai ir valstybės politika numatytų, kad vaikais gali rūpintis tik moterys, mums būtų daug sunkiau apskritai suvokti, kad vyrų vaidmuo šioje srityje yra lygiavertis.

Panašiai veikia ir darbdaviai. Savo sprendimais, komunikacija ir organizacijos kultūra jie formuoja tai, kas laikoma priimtina konkrečioje darbovietėje.

Dar daugiau – šie signalai nelieka tik organizacijos viduje. Juos mato darbuotojų draugai, artimieji, kolegos iš kitų darboviečių. Taip po truputį formuojasi platesni visuomenės pokyčiai.

Todėl labai svarbu, kokią žinutę darbuotojai girdi iš savo darbdavio ir kokį elgesį jis skatina.

Ieva: Kaip sakoma, geras pavyzdys užkrečia.

Jei viena organizacija pradeda taikyti šeimai palankias praktikas ir aktyviai palaiko lygiavertį rūpybos atsakomybių pasidalijimą, tai ne tik kuria socialiai atsakingo darbdavio įvaizdį, bet ir gali įkvėpti kitas organizacijas sekti tuo pačiu keliu.

Bet kalbant apie geruosius pavyzdžius, turiu šiokią tokią privilegiją žinoti šiek tiek daugiau apie tavo kasdienybę.

Gal gali papasakoti, kaip su partneriu dalijatės buities ir rūpybos darbais savo namuose?

Rugilė: Pirmiausia turiu atskleisti, kad vaikų dar neturime.

Tačiau rūpybos darbai juk nesibaigia vien vaikais. Buities darbų turime visi, ir kažkaip juos tenka pasidalyti.

Šioje srityje man tikrai pasisekė. Nuo vaikystės buvau apsupta nuostabių vyrų, o mano partneris taip pat yra puikus pavyzdys žmogaus, kuris nebijo prisiimti atsakomybės namuose.

Jis nuostabiai gamina, todėl dažnai daugelį darbų tiesiog atliekame kartu. Jei vienas gamina vakarienę, kitas plauna indus, pjausto daržoves ar tvarko virtuvę.

Atrodo, pas mus galioja labai paprasta taisyklė – niekas nesėdi ant sofos, kol kitas dirba.

Tas pats galioja ir tvarkantis namus. Vienas gali tvarkyti vieną kambarį, kitas – kitą, arba pasidalijame skirtingomis užduotimis. Tai vyksta labai natūraliai.

Per visą mūsų bendrą gyvenimą šioje srityje neturėjau nė vieno priekaišto, nes esame atradę mums tinkantį balansą.

Ir man atrodo, kad tam įtakos turėjo ir mano šeima. Mano tėtis buvo labai įsitraukęs į vaikų auginimą. Kai buvau maža, jis dažnai vaikščiodavo su vežimėliu, ir tuo metu tai daug kam atrodė neįprasta.

Dabar džiugu matyti, kad vyrai su vežimėliais jau nebekelia tokios nuostabos. Nors jų įsitraukimu vis dar džiaugiamasi neproporcingai labiau nei moterų, situacija tikrai keičiasi.

Todėl augau matydama pavyzdį, kad vyras gali ir pasirūpinti vaikais, ir gaminti maistą, ir atlikti buities darbus, ir kartu puikiai susitvarkyti su kitais, tradiciškai „vyriškais“, darbais.

Manau, kad tai labai padėjo suprasti, jog rūpyba nėra moterų privilegija ar pareiga – tai tiesiog žmogiška atsakomybė.

O kaip tavo patirtis, Ieva? Gal ir tu turi kokių nors gerų pavyzdžių ar istorijų?

Ieva: Aš tikrai turiu gerą pavyzdį. Kartais juokaujame, kad feministės išsirenka pačius geriausius vyrus. Ir iš tiesų manau, kad viskas prasideda vaikystėje. Mano tėtis taip pat buvo žmogus, kuris daug ir labai skaniai gamino, aktyviai dalyvavo namų gyvenime.

Atrodo, kad tokie galbūt ne visai stereotipinius vaidmenis atitinkantys tėvai užaugina labai svarbų supratimą – kad tokių vyrų yra ir kad galima ieškoti partnerio, kuris būtų tikras partneris.

Ir čia net nenoriu sakyti „padėtų“. Partneris ne padeda, o kartu dalijasi atsakomybėmis. Man labai patiko, kaip pasakojai apie savo santykius – kad rūpinatės dalykais kartu. Pas mus yra labai panašiai.

Mes nežiūrime, ar čia vyriškas darbas, ar moteriškas darbas, nes darbai lyčių neturi. Vieną dieną vakarienę galiu pagaminti aš, kitą dieną – jis. Jei šią savaitę esu labai užsiėmusi darbe ir nieko nespėju, tai nereiškia, kad namuose staiga neliks maisto, nesusiskalbs drabužiai ar sustos visas gyvenimas.

Tokia partnerystė labai palaiko ir įkvepia, nes žinai, kad nesi vienas.

Tikiuosi, kad tai paskatins žmones ieškoti partnerių, kurie nebijo imtis atsakomybių nepriklausomai nuo lyties ir yra atviri mokytis. Juk nė vienas negimstame viską mokėdami. Ne visi užaugame turėdami tuos pačius įgūdžius.

Kai pradėjau draugauti su savo partneriu, jis mokėjo pagaminti gal tris patiekalus. Dabar, atradęs aistrą gaminimui, jis gamina tiek daug ir taip gerai, kad aš pati virtuvėje eksperimentuoju gerokai rečiau.

Todėl man atrodo, kad noras mokytis yra labai svarbus.

Lygiavertė partnerystė nereiškia, kad skaičiuojame, kas kiek valandų praleido prie vieno ar kito darbo ir kas atliko daugiau užduočių. Tai reiškia, kad žiūrime į situaciją pagal galimybes. Matome, kada vienas turi daugiau laiko, kada kitas yra labiau užsiėmęs, ir tiesiog žinome, kad tam tikrus dalykus reikia padaryti.

Jeigu vienas negali, tuomet padaro kitas. Ir viskas.

Juk negyvensi mėnesį be švarių apatinių vien todėl, kad tai buvo „ne tavo eilė“ skalbti.

Rūpybos darbų tikrai yra daug, bet dviese juos atlikti daug lengviau. O jei šeima auga ir atsiranda vaikų, bendras atsakomybių pasidalijimas tampa dar svarbesnis.

Kartais vis dar susiduriame su nuostatomis, kad, pavyzdžiui, šiukšles turi išnešti tik vyras arba kad moteris neturėtų net liestis prie tam tikrų darbų. Man atrodo, kad tokie dalykai tiesiog nebeturi prasmės.

Gera partnerystė ir geri santykiai yra vienas svarbiausių šeimos kūrimo pamatų. Tai investicija į ateitį.

O kalbant apie ateitį, šiandien Lietuvoje labai daug diskutuojame apie demografinę krizę ir mažėjantį gimstamumą.

Kaip manai, kiek rūpybos atsakomybės ir lyčių stereotipai yra susiję su mažu gimstamumu?

Rugilė: Kaip tik šiandien skaičiau politologo Mažvydo Jastramskio mintis apie demografinę krizę. Prisipažinsiu, po tokių tekstų net baisu ką nors kategoriškai teigti, nes kuo daugiau skaitai ir giliau domiesi, tuo aiškiau matai, koks tai sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys.

Gimstamumas mažėja praktiškai visame pasaulyje – ne tik Lietuvoje, ne tik Europoje ar Vakaruose.

Mane labai nustebino tai, kad gimstamumas sparčiai mažėja ir Lotynų Amerikoje. Dažnai įsivaizduojame, kad ten situacija kitokia, tačiau pokyčiai vyksta ir ten.

Todėl vieno atsakymo nėra. Aiškinimų labai daug – nuo ekonominių veiksnių ir politinio nesaugumo iki technologijų poveikio, socialinių tinklų ar besikeičiančių gyvenimo prioritetų.

Gyvename pasaulyje, kuriame matome labai daug skirtingų gyvenimo būdų ir galimybių. Natūralu, kad žmonės vis dažniau klausia savęs: o kodėl aš turėčiau gyventi būtent taip?

Tačiau viena iš priežasčių tikrai gali būti ir lyčių nelygybė.

Kai moterys tampa ekonomiškai savarankiškesnės ir turi daugiau pasirinkimo laisvės, jos natūraliai pradeda klausti: kodėl turėčiau prisiimti tris ar keturis etatus vienu metu?

Kalbu ne tik apie apmokamą darbą. Prie jo prisideda buitis, vaikų priežiūra, o dar ir tas nematomas organizacinis darbas – gydytojų vizitų planavimas, dovanų pirkimas, atostogų organizavimas, šeimos tradicijų palaikymas.

Visa tai dažnai vyksta žmogaus galvoje ir lieka nepastebėta.

Kartais atrodo, kad jei nebūtų mamos, nebūtų nei Kalėdų, nei Velykų, nei šeimos atostogų, nei daugelio tradicijų.

Todėl dalis moterų tikrai gali pagalvoti: kodėl turėčiau visą tai prisiimti?

Kitas svarbus aspektas – partnerystė.

Dažnai girdime, kad moterys nenori vaikų. Tačiau retai klausiame, ar vyrai jų nori. Galbūt dalis vyrų taip pat nesiekia tėvystės. O gal moterys, kurios norėtų vaikų, tiesiog neranda partnerio, su kuriuo jaustųsi saugiai galinčios kurti šeimą.

Jeigu jau dabar matai, kad žmogus nelabai įsitraukia į bendrą buitį, sunku tikėtis, kad atsiradus vaikams jis stebuklingai taps aktyviai įsitraukusiu tėčiu.

Todėl manau, kad lyčių nelygybė ir netolygus rūpybos darbų pasidalijimas gali būti viena iš daugelio priežasčių, prisidedančių prie mažėjančio gimstamumo.

Tačiau kartu reikia pripažinti, kad tai labai sudėtingas reiškinys, kurio vienu sprendimu neišspręsime.

Ieva: Taip, ir man atrodo svarbu pripažinti, kad paklausus bet kurio žmogaus, kodėl jis renkasi turėti arba neturėti vaikų, labai retai išgirstume tik vieną priežastį.

Kartais atsakymas būna tiesiog „nenoriu“. Ir tai yra visiškai pakankamas atsakymas.

Tačiau dažniausiai priežasčių būna daug – ekonominių, asmeninių, santykių, vertybinių.

Vis dėlto tikrai esu mačiusi moterų pasakojimų, kad jos nusprendė neturėti antro vaiko todėl, kad po pirmojo vaiko gimimo labai nusivylė partnerio įsitraukimu. Jos liko vienos su didžiąja dalimi rūpybos atsakomybių ir nebenorėjo to patirti dar kartą.

Todėl norėčiau šiek tiek susiaurinti klausimą.

Gal ne apie gimstamumą apskritai, o apie vyrų įsitraukimą.

Kaip, tavo nuomone, galėtume paskatinti vyrus aktyviau įsitraukti į rūpybą ir vaikų auginimą? Kaip padėti kurti tokias partnerystes, kuriose atsakomybės būtų dalijamosi lygiavertiškiau?

Rugilė: Man atrodo, kad labai daug gali duoti tarpusavio palaikymas. Ir čia turiu omenyje ne tik moterų, bet ir pačių vyrų palaikymą vieni kitiems.

Labai svarbu neniekinti ir nemažinti tų vyrų, kurie daugiau laiko skiria šeimai ar vaikams. Priešingai – tokį elgesį reikėtų normalizuoti ir vertinti kaip savaime suprantamą.

Pavyzdžiui, mūsų draugų rate tikrai yra buvę situacijų, kai tėtis pasiima savo vaiką ir kartu su kitais draugais vyksta kažką veikti. Nebūtinai turi būti taip, kad jei vyras leidžia laiką su draugais, vaikas automatiškai lieka su mama.

Žinoma, kartais kiekvienam reikia laiko atskirai, ir tai visiškai normalu. Tačiau lygiai taip pat normalu pasiimti vaiką kartu, leisti laiką su juo, įtraukti jį į savo veiklas.

Man atrodo, kad labai svarbu skatinti partnerystės idėją ir mažinti požiūrį, jog moters vaidmuo apsiriboja vien gimdymu ir vaikų auginimu.

Didelę įtaką čia gali turėti ir vyrai vyrams – palaikydami vieni kitus, o ne kritikuodami ar šaipydamiesi. Apie tai jau kalbėjome ir darbdavių kontekste, tačiau tai galioja daug plačiau.

Kitas svarbus lygmuo – valstybė.

Valstybės politika formuoja normas. Geras pavyzdys yra neperleidžiamos tėvystės atostogos. Tai labai aiškiai siunčia žinutę, kad tėčių įsitraukimas nėra pasirinkimas ar maloni papildoma galimybė – tai normali ir svarbi tėvystės dalis.

Iš pradžių tokie sprendimai kartais sulaukia pasipriešinimo, tačiau ilgainiui tampa natūralia gyvenimo dalimi.

Jeigu valstybės politika būtų paremta prielaida, kad tik moterys gali rūpintis vaikais, mes net neturėtume galimybės įsivaizduoti kitokio modelio. Todėl labai svarbu, kad teisės, galimybės ir atsakomybės būtų skirtos abiem tėvams.

Tai galioja ir įvairioms šeimos politikos priemonėms, ir diskusijoms apie vaikų išlaikymą. Valstybė aiškiai sako, kad vaikas yra abiejų tėvų atsakomybė. Jeigu vienas iš tėvų atsitraukia nuo kasdienės priežiūros, tai nepanaikina jo pareigos prisidėti prie vaiko gerovės.

Todėl man atrodo, kad pokyčiams reikalingas ir asmeninis, ir bendruomeninis, ir valstybinis lygmuo.

Ieva: Visiškai sutinku.

Kai kalbame apie šeimos politiką ar net apie gimstamumo didinimą, svarbu galvoti ne tik apie tai, kaip paskatinti vaikų gimimą, bet ir apie tai, kaip padėti šeimoms tuos vaikus auginti.

Tai reiškia prieinamas paslaugas, lankstų darbą, paramą šeimoms ir nuoseklų visuomenės švietimą.

Kaip ir tu ne kartą paminėjai – vaikas yra dviejų žmonių atsakomybė. Abu tėvai yra atsakingi už jo gerovę ir šeimos gyvenimą.

O dabar pereikime prie trumpo blic klausimų raundo.

Jeigu reikėtų pasirinkti tik vieną variantą, kas, tavo nuomone, turėtų didesnį poveikį gimstamumui: finansinė parama ar didesnis partnerio įsitraukimas į rūpybą?

Rugilė: Jei reikėtų rinktis vieną – partnerio įsitraukimas.

Ieva: Gerai, dar vienas greitas klausimas.

Ką norėtum pasakyti Lietuvos politikams, kurie dėl mažėjančio gimstamumo kartais kaltina pernelyg didelę moterų laisvę?

Rugilė: Turbūt pakartočiau šūkį, kurį nešėme per Kovo 8-osios eitynes:

„Gimdysiu vaikus, kai auklėsite sūnus.“

Ieva: Man atrodo, tai labai gera nata pabaigai.

Žadėjau pakalbinti tave įvairiuose vaidmenyse – ir kaip projekto partnerę, ir kaip ekspertę, ir kaip lektorę. Tačiau šiandien nemažai laiko skyrėme rūpybos atsakomybėms, lyčių stereotipams ir jų poveikiui šeimos gyvenimui.

Todėl čia sustokime, o pokalbį pratęsime kitą savaitę.

Sugrįšime į jūsų ausines ir toliau kalbėsimės su Rugile apie jaunimą, jų požiūrį į lyčių stereotipus, santykius ir tai, kaip šios temos atrodo jaunų žmonių akimis.

Rugile, labai ačiū už šiandienos pokalbį.

Rugilė: Ačiū tau, Ieva.

Ieva: Ir ačiū visiems klausytojams bei klausytojoms.

Susitinkame kitą savaitę tinklalaidėje „Mums rūpi (ne)vienodai“.