Mums rūpi (ne)vienodai: kodėl kalbame apie rūpybą?

Ieva: Sveiki, su jumis sveikinasi tinklalaidė „Mums rūpi (ne)vienodai“ ir aš, jos vedėja Ieva Šaduikė. Esu Moterų informacijos centro komunikacijos specialistė ir pristatau naują mūsų tinklalaidę, kurioje kalbėsime apie tai, kaip rūpyba šeima, buitimi ir bendruomene vis dar pasiskirsto netolygiai tarp vyrų ir moterų. Šioje srityje matome ryškų lyčių atotrūkį, todėl kviečiame kartu ieškoti atsakymų, ką galime padaryti, kad situacija keistųsi. Kiekvieną mėnesį kalbinsime ekspertes, praktikus ir žmones, kurie dalysis savo patirtimi. Ši tinklalaidė yra projekto „Caredizo: inovatyvus lyčių lygybe grįstas artimųjų priežiūros balanso skatinimas labai mažose įmonėse ir NVO“ dalis. Jei projekto pavadinimas skamba neįprastai – nesijaudinkite. „Caredizo“ yra specialiai šiam projektui sukurtas žodis, kuriame susijungia rūpybos idėja ir nauda, kurią visuomenei gali atnešti tolygiau pasidalytos priežiūros atsakomybės. Projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Jo tikslas – mažinti lyčių nelygybę rūpybos srityje, skatinti šeimai palankias praktikas mažose įmonėse ir organizacijose, kvestionuoti nusistovėjusius stereotipus bei ieškoti naujų sprendimų, padedančių vyrams ir moterims rūpesčiais dalytis tolygiau.

Į pirmąjį pokalbį pakviečiau savo kolegę Dovilę Masalskienę. Dovilė yra Moterų informacijos centro teisininkė, projektų ir programų vadovė, vadovaujanti Specializuotos kompleksinės pagalbos centro programai. Šioje programoje teikiama nemokama ir konfidenciali pagalba nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems žmonėms.

Dovilė taip pat daugelį metų dirba moterų konsultavimo srityje, todėl puikiai pažįsta kasdienius žmonių iššūkius derinant darbą ir asmeninį gyvenimą. Be to, ji gerai mato ir institucinę pusę – žino, kur stringa procesai, kokių pokyčių reikia sisteminiu lygmeniu ir kaip prie jų galima prisidėti.

Kadangi šiandien kalbame apie tarptautinį projektą, pirmasis mano klausimas labai paprastas: kodėl? Kodėl Moterų informacijos centras nusprendė įsitraukti į „Caredizo“ projektą?

Dovilė: Gal net įdomesnis klausimas būtų, kodėl mes to nedarytume. Lyčių lygybė visada buvo viena pagrindinių Moterų informacijos centro veiklos sričių. Beveik kiekvienais metais organizacija įgyvendina projektus, susijusius su šeimos ir darbo derinimu, asmeninių įsipareigojimų ir profesinio gyvenimo balansu. Keičiasi terminai, keičiasi požiūriai, tačiau pati tema išlieka aktuali.

„Caredizo“ nėra išimtis. Jis taip pat kalba apie įsipareigojimų derinimą, tačiau tai daro per lyčių lygybės perspektyvą. Būtent todėl mums buvo svarbu tapti šio projekto dalimi.

Ieva: Galima sakyti, kad šio projekto tikslai natūraliai papildo mūsų kasdienę veiklą?

Dovilė: Tikrai taip. Net ir tais laikotarpiais, kai nėra konkretaus projekto, stengiamės palaikyti iniciatyvas, kurios prisideda prie lyčių lygybės skatinimo.

Šis projektas išsiskiria tuo, kad į rūpybą ir asmeninius įsipareigojimus žvelgia ne tik iš paslaugų teikėjų ar politikos formuotojų perspektyvos. Čia dėmesio centre atsiduria pats žmogus – ir kaip šeimos narys, ir kaip darbuotojas.

Dar viena svarbi naujovė – dėmesys darbdaviams. Šį kartą labai aiškiai kalbame ir apie nevyriausybinį sektorių, kuris dažnai lieka nuošalyje, kai diskutuojama apie darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą.

Ieva: Iš tiesų, dirbdamos nevyriausybiniame sektoriuje žinome, kad čia ne visada yra žmogiškųjų išteklių skyrius, į kurį galima kreiptis dėl visų darbuotojams aktualių klausimų.

Kaip tu matai darbo ir gyvenimo derinimą nevyriausybinėse organizacijose? Kuo šis sektorius ypatingas ir kokių specifinių iššūkių jame kyla?

Dovilė: Vienas svarbiausių nevyriausybinio sektoriaus privalumų – lankstumas. Dažnai esame greitesni, atviresni naujovėms ir gebame greičiau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Kadangi projektas yra tarptautinis, turėsime galimybę susipažinti su kitų šalių organizacijų patirtimi, praktikomis ir sprendimais. Tai labai vertinga, nes leidžia ne tik mokytis iš kitų, bet ir ieškoti būdų, kaip tas idėjas pritaikyti savo organizacijose.

Ypač mažose organizacijose lankstumas tampa didžiule stiprybe. Stebėdami, kaip dirba kolegos kitose šalyse, galime pasisemti idėjų savo veikloms, advokacijai ir pokyčių skatinimui.

Ieva: Man labai patinka, kad šiame projekte įtraukiamas ir nevyriausybinių organizacijų aspektas. Šį kartą ne tik kalbame apie tai, kaip turėtų būti ar dalijame rekomendacijas, bet ir atsigręžiame į save – analizuojame, kaip darbas organizuojamas pačiose nevyriausybinėse organizacijose. Turime progą pasitikrinti, ar tai, ką skatiname kitus daryti, iš tiesų taikome ir savo kasdienėje veikloje.

Žinoma, galime pasidžiaugti lanksčiu darbo grafiku – tai neabejotinas privalumas. Tačiau ne mažiau įdomu surinkti medžiagą ir pasisemti patirties iš kitų projekto šalių. Apie tai dar ne kartą kalbėsime būsimose tinklalaidėse, kai mūsų tyrėjos pristatys surinktus duomenis ir analizės rezultatus.

Rūpybos tema Moterų informacijos centrui nėra nauja. Tai ne pirmasis mūsų projektas, susijęs su profesinio ir asmeninio gyvenimo balansu, neapmokamu darbu ar jo pasidalijimu namuose. Kadangi šioje srityje dirbi jau daug metų, norėčiau paklausti: ar matai pokyčių? Kaip keičiasi situacija Lietuvoje, mūsų požiūris ir pati kalba, kuria apie tai kalbame? Juk anksčiau dažniau vartojome sąvoką „darbo ir šeimos derinimas“, o šiandien vis dažniau kalbame apie gyvenimo balansą.

Dovilė: Didžiausias pokytis, kurį matau, yra susijęs su tuo, apie kokias gyvenimo sritis kalbame. Ilgą laiką diskusijos apie darbo ir asmeninio gyvenimo balansą pirmiausia buvo siejamos su vaikų priežiūra. Daug iniciatyvų buvo nukreipta į paslaugų sistemų kūrimą ir tobulinimą, kad dirbantiems tėvams būtų lengviau suderinti šeimą ir darbą.

Vėliau dėmesys persikėlė į moterų grįžimą į darbo rinką po motinystės ir vaiko priežiūros atostogų. Buvo ieškoma būdų, kaip užtikrinti, kad mamos išliktų darbo rinkos dalimi ir jaustųsi saugios grįždamos į profesinį gyvenimą.

Tačiau kuo giliau nagrinėji šią temą, tuo daugiau sluoksnių atsiveria. Ilgą laiką rūpyba buvo beveik automatiškai siejama su motinomis. Vėliau atsirado daugiau kalbų apie tėčius, jų vaidmenį vaikų auginime, tėvystės atostogas ir būtinybę aktyviau įtraukti vyrus į rūpybos procesus.

Įdomu tai, kad net pats žodis „atostogos“ šiuo atveju yra gana apgaulingas. Kalbame ne apie poilsį po palmėmis, o apie intensyvų rūpinimąsi vaiku ir šeima. Vis dėlto teisinis reguliavimas pamažu keitėsi, atsirado tėvystės atostogos, o visuomenė pradėjo pripažinti, kad vaikų auginimas nėra vien moterų atsakomybė.

Dar vienas svarbus pokytis – vis platesnis rūpybos sąvokos supratimas. Šiandien kalbame ne tik apie vaikus. Vaikai užauga, tačiau gyvenime atsiranda kitų žmonių, kuriems reikalinga priežiūra: vyresnio amžiaus tėvai, sergantys artimieji, žmonės su negalia ar kiti nuo mūsų priklausomi asmenys.

Pavyzdžiui, jei vaikas turi negalią, rūpinimasis juo dažnai nesibaigia sulaukus pilnametystės. Todėl rūpyba tampa daug platesne ir ilgalaike atsakomybe nei vien vaikų auginimas.

Džiugu matyti, kad keičiasi ne tik teisinė sistema, bet ir visuomenės požiūris. Prie to nemažai prisidėjo ir Europos Sąjungos iniciatyvos. Kai tam tikri pokyčiai įtvirtinami teisės aktuose, jie pamažu tampa visuomenės norma.

Prisiminkime diskusijas dėl neperleidžiamos vaiko priežiūros atostogų dalies. Jos sukėlė nemažai ginčų, tačiau kartu iš naujo atkreipė dėmesį į tėčių vaidmenį vaikų priežiūroje. Tokios diskusijos parodo, kad pokyčiai vyksta, tačiau kartu primena, kiek dar daug darbo laukia.

Nors šiandien jau retai kas abejoja, kad tėtis yra lygiavertis vaiko augintojas, kalbant apie kitų priklausomų asmenų priežiūrą vis dar susiduriame su nemažais iššūkiais. Ir čia vien teisinio reguliavimo ne visada pakanka.

Ieva: Būtent todėl „Caredizo“ projekte kalbame ne tik apie vaikų priežiūrą. Siekiame išplėsti patį rūpybos supratimą. Rūpyba nėra vien maisto pagaminimas ar namų tvarkymas. Tai ir vyresnio amžiaus artimųjų priežiūra, rūpinimasis sergančiais žmonėmis, emocinis palaikymas ir daugybė kitų dažnai nematomų darbų.

Šioje srityje slypi daugybė niuansų. Pavyzdžiui, net ir šeimose, kuriose yra abu partneriai, dažnai būtent moterys prisiima atsakomybę rūpintis vyro tėvais. Kartu vis daugiau girdime diskusijų apie tai, kad tėčiai ne „padeda“ auginti vaikus, o tiesiog juos augina.

Vis dėlto praktikoje neretai susiduriame su kitokia realybe. Nors įstatymai suteikia galimybių tėvams aktyviau įsitraukti į vaikų priežiūrą, darbo aplinkoje vyrai vis dar gali susidurti su nepalankiu požiūriu į tėvystės atostogas ar rūpybos pareigų prisiėmimą.

Dėl šios priežasties kalbėdami apie rūpybą dažniau kalbame apie moteris. Būtent jos vis dar atlieka didžiąją dalį priežiūros darbų ir dėl to dažniau susiduria su pervargimu, didesniu emociniu krūviu bei įvairiais profesiniais ir finansiniais nuostoliais.

Kadangi daug metų konsultuoji moteris ir esi girdėjusi daugybę jų istorijų, kokius iššūkius šiandien dažniausiai pastebi?

Dovilė: Tai labai susiję su tuo, kas vyrauja visuomenėje. Moterys dažnai neša didžiulę atsakomybės naštą, kuri tarsi savaime atsiranda vos gimus vaikui.

Nors vis dažniau kalbame apie lygiavertę tėvystę, praktikoje vis dar dažnai laikoma savaime suprantamu dalyku, kad pagrindinė atsakomybė už vaiką tenka mamai. Jei kažkas nepadaryta, dažniausiai pirmiausia klausiama, kur buvo mama.

Net tada, kai tėtis aktyviai įsitraukia, moterys dažnai jaučia atsakomybę koordinuoti visą procesą: priminti, suplanuoti, paaiškinti, sudaryti sąrašus. Ir būtent čia atsiskleidžia vadinamasis nematomas darbas.

Tai ne tik vaiko nuvežimas į būrelį ar parvežimas namo. Tai nuolatinis planavimas, galvojimas į priekį, rūpinimasis smulkmenomis – nuo batų dydžio iki vizitų pas gydytoją. Visa tai reikalauja laiko, dėmesio ir emocinių resursų.

Todėl kalbėdami apie lyčių lygybę negalime apsiriboti vien praktiniais sprendimais. Turime kalbėti ir apie stereotipus. Jie lemia ne tik tai, ką pasirenkame daryti, bet ir tai, ko tikimės iš savęs bei kitų. Kol nepasikeis nuostatos, tol bus sunku pasiekti tikrą atsakomybių pasidalijimą.

Ieva: Ir tai lemia ne tik tai, ko tikimės iš kitų, bet ir tai, ko tikimės iš savęs. Visuomenė vis dar siunčia žinutę, kad mama turi pasirūpinti viskuo.

Pagaunu save galvojančią apie dalykus, kurie man dar net nėra aktualūs. Pavyzdžiui, nors dar nesu mama, jau esu pagalvojusi: „Gal reikėtų išmokti siūti, nes vieną dieną teks vaikams pasiūti kostiumus?“ Ir tik vėliau susimąsčiau, kad mano vyras puikiai moka siūti. Kodėl net nepagalvojau, kad vaikai galėtų paprašyti tėčio pagalbos?

Tai puikiai parodo, kaip giliai mumyse įsišakniję stereotipai. Jie veikia ne tik kitų žmonių lūkesčius, bet ir mūsų pačių santykį su savimi. Pradedame iš savęs reikalauti vis daugiau, nes bijome sulaukti klausimo: „O kur buvo mama?“

Tą matome ir švietimo sistemoje. Dažniausiai pirmasis žmogus, su kuriuo mokykla susisiekia dėl vaiko reikalų, vis dar yra mama. Nesvarbu, ar vaikas kažką pamiršo, susipyko, neatliko užduoties ar reikia atnešti pyragą mokyklos šventei – dažniausiai kreipiamasi būtent į ją.

Dovilė: Taip, nors kai kuriose situacijose stereotipai veikia ir kita kryptimi. Jei vaikas susipyko ar įsivėlė į konfliktą, galbūt pirmiausia būtų kreipiamasi į tėtį. Tačiau apskritai šie stereotipai vis dar labai stiprūs.

Man jie primena tamsius debesis, nuolat tvyrančius virš mūsų galvų. Net jei šeimoje stengiesi sąmoningai dalytis atsakomybėmis ir pagauni save kartais pasiduodant visuomenės primestiems lūkesčiams, vis tiek susiduri su išorine aplinka.

Kyla klausimų: kaip į tai pažiūrės mokykla, socialinių paslaugų centras, dienos centras ar darbdavys? Ar supras, kodėl tau reikia laisvesnio darbo grafiko? Ar sutiks suteikti laisvadienį, kai vaikui reikia gydytojo? Ar nesukels papildomų klausimų?

Ieva: Arba paklaus: „O žmona negali?“ Tarsi reikėtų paaiškinti, kuo tuo metu užsiima tavo partnerė ir kodėl būtent tu rūpiniesi vaiku.

Kadangi jau prakalbome apie šeimą, noriu paklausti asmeniškai. Esi trijų vaikų mama, kartu su vyru auginate šeimą, o mūsų projektas orientuotas į labai mažas organizacijas ir nevyriausybinį sektorių. Kaip jums pavyksta derinti darbą ir šeimos gyvenimą? Gal turi kokių nors patarimų?

Dovilė: Patarimų turbūt nėra vieno universalaus, kuris tiktų visiems.

Mūsų šeimoje svarbiausia yra tai, kad laviruojame abu. Vienose situacijose daugiau atsakomybės prisiimu aš, kitose – vyras. Kai vienas negali, kitas perima daugiau rūpesčių.

Nevyriausybiniame sektoriuje lankstumas tikrai yra didelis privalumas. Tačiau džiaugiuosi ne tik savo darboviete. Mano vyras taip pat dirba organizacijoje, kurioje yra nemažai lankstumo. Dar svarbiau, kad jis pats nebijo tuo pasinaudoti ir pasakyti, kada jam reikia prisitaikyti prie šeimos poreikių.

Pavyzdžiui, jei vaikas susirgo, jis gali pasakyti, kad tą dieną dirbs nuotoliu arba vėliau atvyks į darbą. Jei aš tuo metu vedu mokymus kitame Lietuvos gale, natūralu, kad vaikais rūpinasi jis.

Ir būtent čia labai svarbus darbdavio vaidmuo. Šis projektas parodo, kad vien žmogaus noro neužtenka. Reikalinga ir organizacijos kultūra, kuri suprastų, kad darbuotojas turi gyvenimą už darbo ribų.

Esu mačiusi situacijų, kai tėtis atvyksta su vaiku į gydymo įstaigą ir tampa vieninteliu vyru tarp mamų. Net ir tada klausimai dažnai nukreipiami ne jam, nors būtent jis žino visas detales apie vaiko sveikatą.

Tai rodo, kaip giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad pagrindinė atsakomybė vis tiek tenka mamai.

Mums svarbiausia nuolat kalbėtis ir tartis. Gyvenimas nėra nuspėjamas. Kartais penktą valandą ryto paaiškėja, kad vaikas susirgo ir tenka iš naujo planuoti visą dieną.

Tokiose situacijose atsidarome kalendorius ir ieškome sprendimų: kuris gali likti ryte, kuris gali perkelti susitikimą, kuris perims rūpesčius po pietų. Tai nuolatinis bendradarbiavimas, o ne vienkartinis susitarimas.

Vis dėlto tenka matyti ir kitokių situacijų. Kartais žmogus yra motyvuotas ir nori aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime, tačiau darbovietė vis dar gyvena nuostata, kad darbuotojas egzistuoja tik darbui.

Ieva: Tarsi nuo jo niekas daugiau nepriklausytų.

Dovilė: Būtent. Tarsi jis turėtų būti prieinamas tik darbdaviui ir neturėtų jokių kitų atsakomybių.

Jei tokioje situacijoje yra galimybė, kartais vienintelis sprendimas tampa darbo keitimas.

Ieva: Ir tai labai svarbi mintis. Vien gerų žmogaus norų nepakanka, jei sistema jo nepalaiko.

Kalbėjome apie tai, kad stereotipai lydi mus visur. Net jei tėtis aktyviai rūpinasi vaiku, dažnai vis tiek sulaukia klausimų, kodėl jis čia, o ne mama. Tarsi jo teisė būti lygiaverčiu vaiko augintoju būtų mažesnė.

Dar viena svarbi mintis, kurią paminėjai – gyvenimo neįmanoma suplanuoti pagal vieną formulę. Nėra vieno recepto, kaip pasidalyti rūpybos atsakomybes. Viena diena niekada nebūna tokia pati kaip kita.

Todėl rūpybos pasidalijimas iš esmės yra nuolatinis dialogas ir bendradarbiavimas.

Dovilė: Taip. Ir jei reikėtų duoti ne patarimą, o nedidelį pasiūlymą, siūlyčiau pradėti nuo mažų kasdienių dalykų.

Kartais mėgstu atkreipti dėmesį į įvairias formas ar dokumentus. Dažnai juose mama automatiškai įrašoma pirmuoju kontaktiniu asmeniu, o tėtis – antruoju arba jo apskritai nėra.

Tokiose situacijose mėgstu šiek tiek „pažaisti“ ir pakoreguoti tvarką. Gal tai tik smulkmena, bet būtent iš tokių mažų veiksmų ir susideda pokytis. Tai savotiškas kasdienis mikrofeminizmas.

Ieva: Ir turbūt pokyčiai dažnai prasideda būtent nuo tokių mažų veiksmų.

Prisimenu asmeninę istoriją iš mokyklos laikų. Labai ilgai kovojau su pavaduotoja, kad ji skambintų mano tėčiui, o ne mamai. Tuo metu mama buvo ką tik pagimdžiusi mano mažąją sesę, tačiau vis tiek buvo laikoma savaime suprantama, kad visais klausimais reikia kreiptis į ją.

Todėl kartais verta tiesiog aiškiai pasakyti: „Štai tėčio telefono numeris, susisiekite su juo.“

O kadangi mėgsti pastebėti ir taisyti tokius kasdienius dalykus, noriu paklausti kitaip. Jei galėtum pasirinkti vieną pokytį Lietuvoje, kuris padėtų žmonėms lengviau derinti darbą ir rūpinimąsi šeima, ką pasirinktum?

Tai gali būti labai įvairūs dalykai – nuo geriau veikiančio viešojo transporto, kad vaikams būtų paprasčiau ir saugiau pasiekti mokyklą ar būrelius, iki kitų sprendimų, kurie palengvintų kasdienį šeimų gyvenimą. Koks būtų tavo pasirinkimas? Kas, tavo nuomone, padėtų rūpintis šeima ir darbu šiek tiek lengviau?

Dovilė: Kaip dabar išsirinkti? Tiek daug variantų pasiūlei.

Kai paminėjai viešąjį transportą, iškart pagalvojau apie prieinamumą apskritai – kaip žmonės pasiekia socialinių paslaugų įstaigas, sporto ar meno mokyklas, vaikų dienos centrus, poliklinikas ir kitas kasdien reikalingas vietas.

Gal mano pasiūlymas iš pradžių nuskambės netikėtai, bet aš pirmiausia rinkčiausi tvarkingus ir saugius šaligatvius. Kai rudenį jie nukloti šlapiais lapais, o žiemą – sniegu, labai aiškiai pamatai, kam miestas iš tiesų yra pritaikytas.

Tais šaligatviais kasdien eina vaikai į mokyklą, žmonės vyksta į poliklinikas, tėvai lydi vaikus į būrelius ar vaikų dienos centrus. Dažnai šalia dar stumiamas vežimėlis. Ir taip, dažniausiai tai vis dar daro mamos, nors, žinoma, ne tik jos.

Automobiliui tokios kliūtys nėra didelė problema. Tačiau žmogui, kuris eina pėsčiomis ar stumia vežimėlį, tai reiškia papildomą laiką, pastangas ir kartais net nesaugumą. O juk nuvalytu šaligatviu nueiti galima greičiau, paprasčiau ir saugiau.

Ieva: Iš tiesų, tada tenka planuoti ne tik laiką, kiek užtruks nueiti iki reikiamos vietos, bet ir kiek papildomo laiko pareikalaus kova su sniegu, ledu ar šlapiais lapais.

Tai primena, kad pirmiausia turime galvoti ne tik apie automobilius, bet ir apie žmones – tuos, kurie eina, lydi, veža ar stumia vežimėlius.

Dovilė: Būtent. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai neturi nieko bendra su lyčių lygybe. Tačiau jeigu norime kurti visuomenę, kurioje visiems būtų gera gyventi, turime atsižvelgti į tai, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena šiandien.

Kol kas nemaža dalis rūpybos ir priežiūros darbų tenka moterims. Todėl planuodami miestus, paslaugas ar infrastruktūrą negalime remtis prielaida, kad visi visur važinėja automobiliais. Turime vertinti realią situaciją ir ją gerinti.

Ieva: Tai labai geras pavyzdys. Jeigu viešasis transportas neveikia patogiai, o juo dažniau naudojasi moterys nei vyrai, iš karto matome, kad tam tikri sprendimai nevienodai veikia skirtingas visuomenės grupes. Tokiu būdu net ir gerovės valstybė gali būti kuriama ne visiems vienodai.

Mūsų Caredizo projektas dar tik įpusėja. Jau atlikome nemažai analizių, kurių rezultatais netrukus pasidalysime. Taip pat vykdome mokymus ir planuojame daugybę kitų veiklų – projektas tęsis iki 2027 metų.

Todėl norėčiau paklausti: ko tikiesi pasiekti šiuo projektu?

Dovilė: Pokyčių.

Man atrodo labai svarbu tai, kad šiame projekte daug dėmesio skiriama darbuotojo ir darbdavio santykiui. Tai nėra visiškai nauja tema, tačiau toks požiūrio kampas vis dar gana retas ir labai reikalingas.

Tikiuosi, kad visa projekto metu kuriama medžiaga bus naudinga ir turės ilgalaikį poveikį. Vienas didžiausių projekto privalumų yra tas, kad jo veiklos remiasi ne nuojautomis ar mūsų asmeniniais įsitikinimais apie tai, kaip turėtų būti.

Analizės, mokymai, informacinė medžiaga ir kiti kuriami produktai grindžiami tyrimais, duomenimis, gerosiomis praktikomis ir realia situacija. Tai leidžia kalbėti apie tikrus žmonių poreikius ir ieškoti sprendimų, kurie iš tiesų gali veikti.

Ieva: Tuomet linkiu mums ne tik laukti pokyčių, bet ir patiems jais būti.

Ačiū tau, Dovile, už pokalbį ir pasidalytas įžvalgas. Šiandien kalbėjome apie tai, kaip svarbu rūpybos atsakomybėmis dalytis ne tik šeimoje, bet ir įtraukti į šį procesą darbdavius. Net ir turint geriausių ketinimų, kartais vien žmogaus pastangų neužtenka, jei darbo aplinka nėra tam pasirengusi.

Taip pat prisiminėme, kad rūpyba nėra vien vaikų priežiūra. Ji apima ir vyresnio amžiaus žmones, artimuosius su negalia bei kitus nuo mūsų priklausomus asmenis. O svarbiausia – ieškojome būdų, kaip šias atsakomybes pasidalyti teisingiau.

Ačiū, kad buvai kartu.

Dovilė: Ačiū, kad pakvietei.

Ieva: O klausytojus kviečiu susitikti kitame tinklalaidės „Mums rūpi (ne)vienodai“ epizode.

Jame kalbėsiuosi su mūsų tyrėja Jurgita Pečiūriene, kuri pristatys išsamiau projekto metu atliktas analizes ir jų rezultatus. Galiu išduoti tik tiek – kai kurie skaičiai nestebina, tačiau vis tiek verčia susimąstyti.

Sekite Moterų informacijos centrą socialiniuose tinkluose – „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose dalijamės naujienomis apie projektą, renginius ir kuriamus išteklius.

Ačiū, kad klausėtės, ir iki kito karto.