Mums rūpi (ne)vienodai: kas rūpinasi rūpinimusi?

Ieva: Sveiki ir sveikos, vėl įsijungę tinklalaidę „Mums rūpi (ne)vienodai“. Ši tinklalaidė yra Europos Sąjungos finansuojamo projekto „Caredizo“ dalis.

Su jumis ir vėl sveikinuosi aš, Ieva. Šį kartą kalbėsiuosi su Moterų informacijos centro valdybos nare ir tyrėja Jurgita Pečiūriene.

Jurgita: Laba diena.

Ieva: Jurgita, ačiū, kad prisijungei prie mūsų pokalbio.

Kaip žinia, projektas „Caredizo“ siekia atkreipti dėmesį į netolygų rūpybos darbų pasidalijimą tarp moterų ir vyrų bei skatinti labai mažas įmones ir nevyriausybines organizacijas diegti inovatyvias lyčių lygybę skatinančias priemones.

Svarbi šio projekto dalis yra tyrimai. Jurgita kartu su tyrėjomis iš Kipro, Bulgarijos ir Graikijos atliko tris analizes, kuriose nagrinėjamas artimųjų priežiūros pasidalijimas lyčių aspektu, atsakomybių pasiskirstymas namų ūkiuose bei iššūkiai ir poreikiai, su kuriais susiduria labai mažos įmonės ir nevyriausybinės organizacijos.

Šiandien apie tai ir kalbėsimės. Tačiau pradėkime nuo labai paprasto klausimo. Jurgita, kaip apibrėžtum neapmokamą priežiūros darbą?

Jurgita: Neapmokamas priežiūros darbas yra visuomenei būtinas ir labai svarbus darbas, atliekamas be atlygio ir dažniausiai nefiksuojamas ekonominėje statistikoje.

Dažniausiai jį atlieka moterys, tačiau jo vertė yra milžiniška tiek šeimai, tiek valstybei. Tokio darbo nematomumas ir nuvertinimas yra viena svarbiausių lyčių nelygybės priežasčių.

Sakyčiau, tai ne tik neapmokamas, bet ir nematomas darbas.

Kas įeina į neapmokamą priežiūros darbą? Tai įvairios veiklos, kuriomis rūpinamasi kitais žmonėmis: vaikų, vyresnio amžiaus žmonių, sergančiųjų ar žmonių su negalia priežiūra. Tai taip pat emocinis palaikymas ir visi darbai, kurie užtikrina mūsų kasdienio gyvenimo funkcionavimą.

Maisto gaminimas, namų tvarkymas, apsipirkimas, įvairių buitinių reikalų organizavimas – visa tai yra neapmokamo priežiūros darbo dalis.

Kitaip tariant, tai visas darbas, kuris savaime nepasidaro. Nesvarbu, ar gyvename šeimoje, partnerystėje, ar vieni – kažkas turi tuos darbus atlikti.

Ieva: Tikrai sunku įsivaizduoti kasdienybę be šio neapmokamo darbo. Tai ir rūpinimasis buitimi, ir artimaisiais, ir daugybė kitų kasdienių užduočių.

Kalbėdami apie neapmokamą darbą, vis dažniau susiduriame ir su sąvoka „mental load“ – papildomu protiniu krūviu. Juk neužtenka vien atlikti namų ruošos ar priežiūros darbus. Reikia juos suplanuoti, prisiminti, kas turi būti padaryta, sudaryti pirkinių sąrašą, užregistruoti vaiką pas gydytoją ir pasirūpinti daugybe kitų smulkmenų.

Todėl į neapmokamo ir nematomo darbo kategoriją patenka kur kas daugiau veiklų, nei dažnai pagalvojame.

Kalbant apie situaciją Lietuvoje, kaip šiandien pasiskirsto artimųjų priežiūros darbai tarp moterų ir vyrų? Juk būtent tai buvo viena pagrindinių jūsų atliktų analizių temų.

Jurgita: Pirmiausia reikėtų paminėti, kad pasaulyje neapmokamas priežiūros darbas, arba vadinamoji rūpybos ekonomika, yra pasiskirstęs labai netolygiai.

Moterys atlieka apie 70–80 procentų tokio darbo, o vyrų indėlis yra gerokai mažesnis.

Lietuvoje situacija labai panaši. Moterys neapmokamam ir nematomam darbui skiria ženkliai daugiau laiko nei vyrai.

Tiek Lietuvoje, tiek Bulgarijoje, Kipre ir Graikijoje atliktų apklausų dalyviai nurodė, kad moterys rūpybos veikloms skiria apie 30–40 valandų per savaitę.

Palyginimui, įprasta darbo savaitė Lietuvoje trunka 40 valandų. Tai reiškia, kad daugelis moterų šalia apmokamo darbo dirba dar vieną beveik pilną etatą.

Vyrai nurodė, kad neapmokamam priežiūros darbui skiria nuo 10 iki 30 valandų per savaitę.

Ieva: Iš tiesų tai skamba kaip antras pilnas etatas, o kartais net ir daugiau.

Prisimenu, kad vienų projekto mokymų metu dalyvės sakė, jog tyrimo rezultatai liūdina, tačiau nestebina.

Dar vienas įdomus aspektas – vyrai dažniau linkę savo indėlį vertinti kaip didesnį, nei jis yra iš tikrųjų. Jie dažniau mano, kad rūpybos atsakomybėmis dalijamasi tolygiai arba kad patys prisideda daugiau, nei rodo moterų vertinimai.

Tuo tarpu moterys dažniau mato realią situaciją ir pripažįsta, kad skiria daugiau laiko bei pastangų rūpybos darbams. Juk pasirūpinti visa namų ūkio organizacija nėra tas pats, kas kelis kartus per savaitę nuvežti vaikus į mokyklą.

Jurgita: Taip, ir įdomu tai, kad moterys dažnai net nuvertina savo pačių indėlį.

Tik apie 30 proc. moterų mano, kad būtent jos daugiausia prisideda prie šio darbo, o tarp vyrų taip manančių yra apie 70 proc.

Vadinasi, vyrai daugiau nei du kartus dažniau nei moterys mano esantys pagrindiniai šių darbų atlikėjai.

Ieva: Manau, kad tai glaudžiai susiję su lyčių stereotipais ir visuomenėje įsigalėjusiomis normomis.

Jeigu rūpinimasis namais laikomas savaime suprantama moters pareiga, kartais net nebesuvokiame, kad tai yra darbas. Atrodo, kad tai tiesiog turi būti padaryta.

Kadangi jau palietėme stereotipų temą, norėčiau paklausti plačiau: kokie veiksniai labiausiai palaiko tokį netolygų pasidalijimą? Kodėl moterys vis dar ženkliai daugiau laiko skiria namų ūkiui, vaikų priežiūrai ir kitam neapmokamam darbui?

Jurgita: Vienas svarbiausių veiksnių yra kultūrinės normos, stereotipiniai lyčių vaidmenys ir tradicinis požiūris į moterų ir vyrų atsakomybes.

Vis dar gajus įsitikinimas, kad vyrai negeba arba neturėtų atlikti tam tikrų namų ruošos ar vaikų priežiūros darbų, o moterys tai esą moka daryti natūraliai.

Tokios nuostatos stipriai veikia ir darbo rinką. Vis dar manoma, kad vyras turi būti pagrindinis šeimos išlaikytojas, todėl jam turi būti sudarytos geresnės galimybės uždirbti daugiau. Tuo tarpu moters karjera neretai vertinama atsargiau, nes darbdaviai numano, kad ji gali išeiti motinystės ar vaiko priežiūros atostogų.

Šie stereotipai ir tradiciniai vaidmenys labai prisideda prie to, kad moterys prisiima didesnę neapmokamo darbo dalį.

Prie to prisideda ir struktūrinės kliūtys: lankstaus darbo galimybių trūkumas, nepakankamas socialinių ir priežiūros paslaugų prieinamumas arba jų kaina. Kai paslaugos neprieinamos ar per brangios, rūpybos atsakomybės dažniausiai nugula ant moterų pečių.

Ieva: Tai iš tiesų atskleidžia labai didelę problemą. Jeigu visuomenė mano, kad rūpinimasis šeima yra pagrindinis moters vaidmuo, tuomet kyla klausimas, kodėl apskritai reikėtų ieškoti sprendimų, plėsti paslaugas ar kurti alternatyvas. Atrodo, kad kiekvienuose namuose jau yra žmogus, kuris „privalo“ viskuo pasirūpinti.

Tačiau netolygus rūpybos atsakomybių pasidalijimas apima ne tik vaikų auginimą. Vaikai užauga, tačiau lieka namų ūkio priežiūra, rūpinimasis vyresnio amžiaus artimaisiais, sergančiais šeimos nariais ar žmonėmis su negalia. Dažnai matome ir tai, kad jei pagalbos reikia vyro tėvams, rūpinimosi atsakomybę dažniau prisiima žmona nei pats sūnus.

Todėl rūpyba nėra laikinas gyvenimo etapas – tai visą gyvenimą lydinti atsakomybė.

Kokios yra tokio netolygaus priežiūros darbų pasidalijimo pasekmės?

Jurgita: Pasekmės moterims yra labai reikšmingos.

Pirmiausia tai lemia mažesnes pajamas. Moterys dažniau dirba trumpesnį darbo laiką, renkasi mažiau apmokamas pareigas arba tas profesines sritis, kuriose lengviau suderinti darbą ir rūpybos atsakomybes. Tačiau tokiose pozicijose karjeros galimybės dažnai būna ribotesnės.

Visa tai turi ilgalaikių pasekmių. Mažesnės pajamos reiškia ir mažesnes socialines garantijas bei mažesnes pensijas senatvėje, nes pensijos priklauso tiek nuo darbo stažo, tiek nuo uždirbtų pajamų.

Kita labai svarbi pasekmė yra nuovargis. Moterys patiria ne tik didesnį fizinį krūvį, bet ir emocinį išsekimą. Daugelis jų pabrėžia, kad būtent emocinis nuovargis trukdo visavertiškai mėgautis gyvenimu ir išlaikyti vidinius resursus, reikalingus rūpinantis kitais.

Tai ypač aktualu tais atvejais, kai prižiūrimi sunkiai sergantys žmonės ar asmenys su negalia. Tokiose situacijose rūpyba dažnai tampa nuolatine atsakomybe, nuo kurios neįmanoma atsitraukti. Skirtingai nei apmokamame darbe, čia nėra galimybės pasiimti atostogų ar laikinai perduoti pareigų kitam žmogui.

Ieva: Pasekmės iš tiesų labai įvairios ir skaudžios. Jos paliečia tiek fizinę, tiek emocinę sveikatą, o kartu turi ir labai aiškų finansinį poveikį.

Čia matome ir tam tikrą uždarą ratą. Dėl didesnio neapmokamo darbo krūvio moterys uždirba mažiau, todėl senatvėje gauna mažesnes pensijas. Turint mažesnes pajamas, tampa sunkiau įsigyti reikalingas paslaugas ar pagalbą. Tuomet vėl atsiranda poreikis, kad priežiūros darbus atliktų šeimos nariai, o dažniausiai tai ir vėl būna moterys.

Taip šis ciklas nuolat kartojasi.

Kadangi jau kalbame apie finansus, norėčiau paliesti ir finansinės nepriklausomybės klausimą. Moterų informacijos centras koordinuoja Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, kuriame teikiama pagalba nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems žmonėms. Matome, kad moterys neretai negali nutraukti smurtinių santykių būtent dėl finansinio nesaugumo.

Todėl norėčiau paklausti: ar netolygus rūpybos darbų pasidalijimas yra susijęs su mažesne moterų finansine nepriklausomybe?

Jurgita: Be abejo.

Finansinė nepriklausomybė suteikia žmogui daugiau galimybių priimti sprendimus dėl savo gyvenimo. Ji leidžia investuoti į savo išsilavinimą, profesinį tobulėjimą, naudotis reikalingomis paslaugomis ir apskritai turėti daugiau pasirinkimo laisvės.

Jeigu valstybės ar savivaldybių teikiamų paslaugų nepakanka, finansiniai ištekliai suteikia galimybę pasinaudoti privačiomis paslaugomis. Tačiau tam reikalingos pajamos ir ekonominis savarankiškumas.

Finansinė nepriklausomybė svarbi ne tik šiandien. Net jei šiuo metu esame sveiki ir darbingi, ateityje galime patys tapti žmonėmis, kuriems reikės pagalbos. Jei neturėsime galimybių pasirūpinti savimi ar įsigyti reikalingų paslaugų, būsime labiau priklausomi nuo kitų.

Taip pat finansinė nepriklausomybė dažnai tampa lemiamu veiksniu krizinių situacijų metu. Ji suteikia galimybę išeiti iš smurtinių santykių, priimti savarankiškus sprendimus ir susikurti saugesnį gyvenimą.

Ieva: Taip, finansinė nepriklausomybė neatsiejama nuo dalyvavimo darbo rinkoje. Tačiau suderinti darbą ir rūpybos atsakomybes dažnai būna labai sudėtinga.

Kalbant apie vaikų priežiūrą, matome daugiau paslaugų ir pagalbos priemonių. Tačiau, kaip jau aptarėme, rūpyba nėra vien vaikų priežiūra.

Tad kokie, remiantis tyrimais ir praktine patirtimi, yra didžiausi iššūkiai derinant rūpybos atsakomybes ir darbą? Ir kokių priemonių galėtų imtis darbdaviai, kad šiuos iššūkius sumažintų?

Jurgita: Dalį jų jau aptarėme.

Vienas svarbiausių veiksnių yra paslaugų trūkumas arba ribotas jų prieinamumas – tiek mokamų, tiek nemokamų.

Kitas labai svarbus aspektas yra lankstus darbo organizavimas. Kalbame ne tik apie darbo valandų skaičių, bet ir apie galimybę dirbti nuotoliniu būdu, pasirinkti lankstesnį darbo laiką, pasinaudoti atostogomis tada, kai jų iš tikrųjų reikia, arba prisitaikyti prie netikėtai atsiradusių rūpybos poreikių.

Tyrimai rodo, kad darbovietės, kurios siūlo lanksčias darbo sąlygas, yra vertinamos gerokai palankiau.

Tai ypač aktualu labai mažoms įmonėms. O būtent tokios įmonės sudaro didžiąją dalį tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos verslo sektoriaus. Įmonėse, kuriose dirba iki devynių darbuotojų, žmonės labai vertina galimybę tiesiogiai susitarti su darbdaviu ar kolegomis dėl lankstesnio darbo organizavimo.

Situacijos gali būti labai įvairios: susirgo vaikas, pagalbos reikia žmogui su negalia, netikėtai pablogėjo vyresnio amžiaus artimojo sveikata. Tokiais atvejais galimybė prisitaikyti tampa itin svarbi.

Ieva: Projekto metu taip pat kalbėjome apie tai, kad lankstumas naudingas ne tik darbuotojams, bet ir pačioms organizacijoms.

Kai darbuotojai gali derinti asmeninį gyvenimą, rūpybos atsakomybes ir darbą, didėja jų pasitenkinimas darbu bei lojalumas organizacijai. O darbdaviams tai reiškia mažesnę darbuotojų kaitą, mažiau laiko ir išteklių, skiriamų naujų darbuotojų paieškai, atrankai ir apmokymui.

Todėl lankstumas gali būti naudingas abiem pusėms.

Lietuvoje jau turime nemažai gerųjų pavyzdžių. Kai kurios organizacijos, ypač viešajame sektoriuje, taiko įvairias šeimai palankias priemones. Pavyzdžiui, vaikų kambarius darbovietėse, trumpesnę darbo savaitę tėvams, auginantiems mažus vaikus, ar kitas lankstumo formas.

Taip pat turime darželių ir mokyklų sistemą, kuri padeda spręsti vaikų priežiūros klausimus.

Tačiau kai kalbame apie vyresnio amžiaus žmones, sergančius artimuosius ar šeimos narius su negalia, matome visai kitokią situaciją. Šios rūpybos formos dažnai lieka nuošalyje tiek viešose diskusijose, tiek kuriant paramos priemones.

Kaip, tavo nuomone, galėtume keisti šią situaciją? Kaip paskatinti visuomenę plačiau suprasti rūpybą ir daugiau kalbėti apie įvairias jos formas?

Jurgita: Tai labai svarbus klausimas.

Turime nepamiršti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, visuomenė senėja. Šis procesas atneša naujų iššūkių ir naujų poreikių.

Daugeliui žmonių gana lengva suprasti rūpesčius, susijusius su mažų vaikų priežiūra. Tačiau apie vyresnio amžiaus žmonių priežiūrą susimąstome rečiau, kol patys su tuo nesusiduriame.

Dažnai atrodo, kad suaugęs žmogus gali pasirūpinti savimi. Tačiau realybėje yra daugybė situacijų, kai taip nėra. Net jei žmogus fiziškai dar gana stiprus, jam gali būti reikalinga nuolatinė pagalba dėl demencijos ar kitų sveikatos sutrikimų.

Tokiais atvejais kyla rizika tiek pačiam žmogui, tiek aplinkiniams, todėl artimųjų įsitraukimas tampa būtinas.

Svarbu suprasti, kad krizės dažnai užklumpa netikėtai. Šiandien žmogus gali būti visiškai savarankiškas, o rytoj jam gali prireikti nuolatinės priežiūros.

Todėl mums reikia ne tik daugiau paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir daugiau visuomenės švietimo.

Turime suprasti, kad žmonės neišnyksta iš visuomenės sulaukę septyniasdešimties metų. Jie gyvena šalia mūsų, yra mūsų bendruomenių dalis ir labai dažnai jiems reikalinga pagalba bei rūpestis.

Ieva: Manau, švietimo reikia ir tam, kad patys geriau suprastume, jog tai vyksta. Kaip sakėte, žmonės, sulaukę septyniasdešimties – kartais jaunesni, kartais vyresni – neturėtų tarsi pradingti iš visuomenės.

Taip pat svarbu, kad nebūtų stigmos ar gėdos pasakyti, kodėl turiu išeiti iš darbo anksčiau, kodėl turiu įsipareigojimų, kurių neįmanoma suplanuoti iš anksto. Šiandien viskas gali būti gerai, o rytoj situacija jau gali būti visiškai kitokia.

Todėl lanksčios darbo sąlygos, mano manymu, yra viena svarbiausių gerųjų praktikų derinant darbą ir rūpybos atsakomybes. Jos turėtų veikti kaip gelbėjimosi ratas.

Tai nereiškia, kad įvedus lankstesnes darbo sąlygas visi darbuotojai kas antrą penktadienį pradės prižiūrėti savo tėvus ar lankyti senelius. Tačiau jei kažkas nutiks, žmogus turės galimybę tomis sąlygomis pasinaudoti ir pasirūpinti ne tik savo darbu, bet ir artimais žmonėmis.

Daug kalbame apie lankstumą kaip apie gerąją praktiką. Tačiau galbūt tyrimuose – nebūtinai tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – išryškėjo ir daugiau gerųjų praktikų ar bent jau gerų idėjų? Juk mažų įmonių turime daug, o mes pačios taip pat atstovaujame nevyriausybiniam sektoriui.

Jurgita: Viena iš išryškėjusių praktikų – sąmoningas dėmesio atkreipimas į tai, kad artimųjų priežiūros atsakomybes turi prisiimti ne tik moterys, bet ir vyrai.

Kai kuriose organizacijose vykdomos tarsi mažos švietėjiškos kampanijos. Jose primenama, kad tiek kolegės moterys, tiek kolegos vyrai gali ir turi naudotis lanksčiomis darbo sąlygomis, kai reikia pasirūpinti artimaisiais.

Jei lankstesnių darbo sąlygų prašo moterys, svarbu skatinti, kad tomis pačiomis galimybėmis naudotųsi ir vyrai. Tai padeda keisti įprastus vaidmenis, nes labai dažnai žmonės tiesiog pamiršta, kad tokia galimybė egzistuoja.

Lietuvoje vyrai vis dar gana retai naudojasi vaiko priežiūros atostogomis. Todėl labai svarbus ir darbdavių vaidmuo – priminti apie tokias galimybes, jas normalizuoti ir skatinti vyrus jomis naudotis.

Yra vadovų vyrų, kurie patys rodo pavyzdį ir savo elgesiu skatina kitokį požiūrį į rūpybos atsakomybių pasidalijimą.

Didelės įmonės dažnai turi daugiau išteklių – jos gali įrengti vaikų kambarius, taikyti įvairias šeimai palankias priemones. Tačiau ir mažesnės organizacijos gali rasti būdų, kaip padėti darbuotojams.

Tai ypač svarbu vienišiems tėvams, dažniausiai – mamoms, kurios vienos augina vaikus. Organizacijos gali sudaryti sąlygas dirbti lankstesniu grafiku, suteikti papildomą palaikymą, o kai kuriais atvejais – ir finansinę pagalbą.

Ieva: Iš to, ką sakote, man labai svarbu akcentuoti vieną mintį: lanksčios darbo sąlygos ir šeimai palankios priemonės neturi būti skirtos tik moterims.

Tai priemonės visiems žmonėms, turintiems rūpybos atsakomybių. Skatindami vyrus jomis naudotis, galime pamažu keisti netolygų rūpybos darbų pasidalijimą.

Dabar norėčiau pereiti prie temos, kuri Lietuvoje pastaruoju metu labai dažnai minima viešose diskusijose – mažėjančio gimstamumo.

Dažnai girdime nerimą dėl to, kad moterys nenori turėti vaikų. Tačiau, mano manymu, per retai klausiame, kur šiame klausime yra vyrai.

Ar tyrimai apie rūpybos darbų pasiskirstymą ir kiti turimi duomenys gali padėti atsakyti, kodėl moterys vis dažniau renkasi neturėti vaikų arba jų turėti mažiau?

Jurgita: Tai labai sudėtingas klausimas.

Tyrimų apie gimstamumo mažėjimo priežastis kol kas nėra labai daug, tačiau akivaizdu, kad gimstamumas mažėja ne tik Lietuvoje. Tai būdinga daugeliui modernių visuomenių.

Priežasčių yra įvairių. Viena jų – politinis nesaugumas regione ir pasaulyje. Kita – ekonominė situacija.

Jauni žmonės mato paslaugų trūkumą, skirtingas moterų ir vyrų pajamas, darbo užmokesčio skirtumus, augančius vaikų auginimo ir ugdymo kaštus. Visa tai daro įtaką sprendimams dėl šeimos kūrimo.

Jaunoji visuomenės dalis dažnai renkasi turėti mažiau vaikų, kad galėtų užtikrinti kokybiškesnį gyvenimą tiek sau, tiek esamiems ar būsimiems vaikams.

Ieva: Ir, žinoma, netolygus rūpybos darbų pasidalijimas taip pat gali prie to prisidėti.

Jei moteris mato, kad susilaukus vaikų didžioji dalis atsakomybių kris ant jos pečių, o jos asmeninis gyvenimas, karjera ir poilsis dar labiau susitrauks, tai gali tapti viena iš priežasčių nesirinkti motinystės arba rinktis mažesnę šeimą.

Galima sakyti, kad spręsdami rūpybos atsakomybių pasidalijimo klausimą, prisidedame ir prie platesnių visuomenės iššūkių, tarp jų – ir gimstamumo.

Kita vertus, nors dalis jaunų žmonių renkasi neturėti vaikų ar jų turėti mažiau, socialiniuose tinkluose populiarėja vadinamasis „tradicinių žmonų“ judėjimas. Jame moterys skatinamos likti namuose, auginti vaikus, rūpintis buitimi ir, žinoma, vyru. Ši idėja dažnai pateikiama kaip moterų įgalinimas ar grįžimas prie „tikrosios“ moteriškos prigimties.

Trumpai paklausiu: kaip vertinate tokį judėjimą?

Jurgita: Man atrodo, kad pirmiausia svarbu būti savimi ir siekti savo gyvenimo tikslų.

Žinoma, kažkas galėtų pasakyti, kad kai kurių moterų tikslas ir yra būti tradicine žmona. Jei tai yra sąmoningas, laisvas pasirinkimas, kiekvienas žmogus turi teisę taip gyventi.

Tačiau svarbu matyti ir platesnį kontekstą. Už tradicinių žmonų judėjimo dažnai stovi vyrai, kuriems toks modelis yra labai patogus – kai jais pasirūpinama, viskas paruošiama, patiekiama ir suorganizuojama.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad moterys, kurios socialiniuose tinkluose propaguoja tradicinės žmonos vaidmenį, labai dažnai turi daug pagalbos. Už jų kuriamo gražaus įvaizdžio neretai stovi kiti žmonės, kurie atlieka dalį kasdienių darbų.

Ir dar kartą svarbu grįžti prie finansinės nepriklausomybės. Jei moteris, būdama „tradicine žmona“, neuždirba pajamų arba uždirba labai mažai, tai nereiškia, kad finansinis stabilumas tęsis visą gyvenimą.

Gyvenimo aplinkybės gali pasikeisti. Santykiai gali nutrūkti. Gali atsirasti kita šeima ar kita partnerystė. Situacijų būna įvairių, todėl labai svarbu nepamiršti savo finansinio savarankiškumo ir siekti savo tikslų.

Ieva: Iš tiesų šiame judėjime matau nemažai prieštaravimų.

Daugelis didžiųjų turinio kūrėjų, propaguojančių tradicinės žmonos vaidmenį, iš tikrųjų yra dirbančios moterys – socialiniai tinklai yra jų darbas, kuris generuoja pajamas.

Bet pabaigai norėčiau šiek tiek pasvajoti.

Kalbėjome apie realybę, apie iššūkius, apie tai, kad kiekvienas turėtume siekti to, ko norime patys. Tad kaip atrodytų Lietuva, kurioje priežiūros darbais būtų dalijamasi lygiaverčiai?

Jurgita: Manau, tokioje visuomenėje būtų gerokai daugiau laimingų žmonių – moterų, vyrų, vaikų, porų, šeimų ir partnerysčių.

Žmonės būtų empatiškesni, nes tie, kurie nedalyvauja rūpybos darbuose, dažnai stokoja supratimo apie kitų patirtis. Vaikai augtų matydami kitokius elgesio modelius.

Tokia visuomenė būtų sveikesnė emociškai. Galbūt net turėtume mažiau savižudybių, daugiau pasitikėjimo ir daugiau laisvės rinktis.

Kiekvienas žmogus galėtų spręsti, ko siekti profesinėje srityje, kaip kurti savo gyvenimą ir kokias atsakomybes prisiimti. Svarbiausia – kad tie pasirinkimai būtų tikri, o ne nulemti stereotipų ar ekonominės priklausomybės.

Ieva: Skamba kaip graži Lietuva.

Nuo savęs pridėčiau dar vieną, galbūt populistiškai skambančią svajonę: manau, kad Lietuvoje, kurioje rūpybos darbais būtų dalijamasi lygiaverčiai, mažėtų skyrybų ir galbūt gimtų daugiau vaikų.

Neseniai socialiniuose tinkluose mačiau vienos teisininkės pasidalijimą, kad jos praktikoje skyrybos labai dažnai kyla būtent dėl netolygaus rūpybos darbų ir buities atsakomybių pasidalijimo. Iš to atsiranda nuovargis, konfliktai ir galiausiai net pyktis vienas kitam.

Tad sakyčiau paprastai: dalykimės darbais tolygiau – galbūt ir skirtis reikės rečiau.

Ačiū, Jurgita, už šį pokalbį ir už tai, kad padėjote geriau suprasti Lietuvos realybę. Ji ne visada šviesi, bet tai nereiškia, kad nieko negalime keisti. Priešingai – turime daug darbo, ir mes jį jau darome.

Kviečiu sekti Moterų informacijos centrą „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose, taip pat rasti mus „Spotify“. Įsitraukite į mūsų turinį, palaikykite, komentuokite ir, kaip sako Paulius Samoška, pasidalinkite su draugu, jei tokį turite.

O mes pasimatysime kitą kartą ir toliau kalbėsime apie rūpybą bei jos pasidalijimą.

Iki!

Jurgita: Ačiū, viso gero.