Sveiki atvykę į dar vieną tinklalaidės „Mums rūpi (ne)vienodai“ epizodą. Tinklalaidė kuriama įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Caredizo“.
Kalbėdami apie neapmokamą darbą dažniausiai galvojame apie vaikų priežiūrą ar kasdienius buities darbus. Tačiau neapmokamas darbas apima gerokai daugiau – rūpinimąsi vyresnio amžiaus artimaisiais, sergančiais šeimos nariais, žmonėmis su negalia bei daugybę kitų kasdien nematomų, tačiau visuomenei būtinų užduočių.
Šioje serijoje kalbamės su dr. Giedre Purvaneckiene, Vilniaus universiteto asocijuota mokslininke, edukologijos mokslų daktare ir ilgamete lyčių lygybės bei neapmokamo darbo tyrėja.
Pokalbio metu aptariama, kaip neapmokamas darbas pasiskirsto tarp moterų ir vyrų Lietuvoje, kokias pasekmes jis turi žmonių finansiniam saugumui bei kodėl senstančios visuomenės kontekste šie klausimai tampa vis svarbesni.
Pokalbio metu ieškoma atsakymų į klausimus:
- Kaip per pastaruosius tris dešimtmečius keitėsi neapmokamo darbo pasidalijimas Lietuvoje?
- Kodėl moterys vis dar atlieka didžiąją dalį rūpybos ir buities darbų?
- Kaip neapmokamas darbas veikia karjerą, pajamas ir būsimą pensiją?
- Su kokiais iššūkiais susiduria žmonės, prižiūrintys senstančius ar sergančius artimuosius?
- Kokių paslaugų ir sprendimų Lietuvoje labiausiai trūksta?
- Kaip darbdaviai gali padėti derinti rūpybos ir darbo įsipareigojimus?
- Ar ateityje galime tikėtis lygesnio rūpybos darbų pasidalijimo?
Šis epizodas kviečia pažvelgti į neapmokamą darbą ne tik kaip į asmeninį ar šeimos reikalą, bet ir kaip į ekonomikos, socialinės politikos bei lyčių lygybės klausimą. Nes rūpyba yra darbas, nuo kurio priklauso mūsų visų gerovė.
Jei neturite galimybės klausyti mūsų tinklalaidės – ne bėda. Žemiau rasite šios serijos išrašą.
Kviečiame skaityti!
Ieva: Sveikos ir sveiki, vėl įsijungę tinklalaidę „Mums rūpi (ne)vienodai“. Praėjusį kartą kalbėjome apie jaunimą ir jo požiūrį į lyčių stereotipus bei neapmokamą darbą, o šį kartą norime padiskutuoti apie tai, kaip neapmokamas darbas paveikia žmonių ateitį.
Šiandien kalbėsimės su tyrėja, Vilniaus universiteto asocijuota mokslininke, edukologijos mokslų daktare Giedre Purvaneckiene.
Giedrė: Laba diena.
Ieva: Giedre, ar galėtumėte keliais sakiniais papasakoti apie savo patirtį tyrinėjant neapmokamo darbo temą?
Giedrė: Neapmokamo darbo tema yra viena iš sričių, kurias tyrinėju jau daugelį metų. Prieš porą metų atlikome tyrimą apie tai, kaip neapmokamą darbą patiria moterys ir vyrai, kaip jie vertina savo indėlį, kokie yra jų patyrimai ir nuomonės.
Taip pat ir kituose mano vykdytuose tyrimuose būdavo klausimų apie neapmokamą darbą, todėl galiu remtis ne tik vienu konkrečiu tyrimu, bet ir ilgesnio laikotarpio stebėjimais. Tai leidžia gana aiškiai matyti, kaip ši situacija atrodo Lietuvoje.
Ieva: Tuomet ir norėčiau paklausti – kaip šiandien Lietuvoje atrodo neapmokamo darbo situacija? Kas dažniausiai jį atlieka ir kaip tai veikia žmonių gyvenimus?
Giedrė: Jeigu kalbėtume apie realią situaciją, tai neapmokamo darbo pasiskirstymą tarp vyrų ir moterų tyrinėju nuo maždaug 1994 metų. Pirmiausia domėjausi kasdieniais buities darbais ir vaikų priežiūra – kas ir kiek jų atlieka šeimoje.
Ir turiu pripažinti, kad situacija per tuos tris dešimtmečius pasikeitė labai nedaug. Didžiąją dalį neapmokamo darbo vis dar atlieka moterys.
Tiesa, atsirado tam tikrų pokyčių. Kai kuriuose darbuose vyrai šiandien dalyvauja dažniau nei anksčiau, tačiau dažniausiai tai reiškia, kad jie prisideda prie darbų kartu su moterimis, o ne perima lygią atsakomybės dalį.
Vienas ryškesnių pokyčių – vyrų įsitraukimas į apsipirkimą. Tai galima laikyti tam tikra nauja tendencija. Tačiau jeigu kalbėtume rimtai, tai pagrindinė atsakomybė už vaikų priežiūrą, maisto gaminimą, namų tvarkymą, skalbimą, lyginimą ir kitus kasdienius darbus vis dar daugiausia tenka moterims.
Ieva: Kaip tik ir norėjau klausti apie pokyčius. Iš pirmo žvilgsnio kartais atrodo, kad skirtumas tarp vyrų ir moterų mažėja. Tačiau pažvelgus giliau matome, kad dalis pokyčių vyksta ne dėl to, jog darbai pasidalijami tolygiau, o todėl, kad žmonės vis dažniau naudojasi įvairiomis paslaugomis.
Pavyzdžiui, samdo namų tvarkytojus, užsisako maisto pristatymą ar naudojasi kitomis paslaugomis, kurios sumažina buities darbų kiekį. Ar pastebite tokią tendenciją?
Giedrė: Taip, tai labai taiklus pastebėjimas.
Iš tiesų dalį pokyčių lėmė technologinė pažanga ir įvairūs buities palengvinimai. Pasakysiu net iš asmeninės patirties – automatinė skalbimo mašina iš esmės pakeitė moterų gyvenimą. Jeigu prisimintume laikus, kai skalbti reikėjo rankomis, tai buvo milžiniškos laiko sąnaudos.
Panašiai ir su kitais buities darbais – technologijos juos labai palengvino.
Taip pat pasikeitė ir požiūris į kai kurias veiklas. Pavyzdžiui, šiandien nemažai vyrų gamina maistą ir tuo net didžiuojasi. Socialiniuose tinkluose matome daugybę vyrų, besidalijančių receptais ar kulinariniais patarimais. Anksčiau vyrai dažnai net vengdavo prisipažinti užsiimantys tokiais darbais.
Tačiau net ir esant šiems pokyčiams, atsakomybė už namų ūkį dažniausiai vis tiek lieka moterų rankose.
Kita svarbi priežastis – galimybė pirkti paslaugas. Tačiau tam reikia turėti pakankamai pajamų. Todėl čia atsiranda tam tikras pasirinkimas: jeigu žmogus daugiau dėmesio skiria karjerai ir uždarbiui, jis gali nusipirkti dalį paslaugų. Jei nusprendžia viską atlikti pats, tai dažnai kainuoja daugiau laiko ir gali riboti profesines galimybes.
Jauni žmonės ne visada tai supranta iš karto – dažnai šis suvokimas ateina tik vėliau.
Ieva: Kai kalbame apie neapmokamą darbą, dažniausiai minime vaikų priežiūrą ir buitį. Tačiau projekto metu pastebėjome, kad daug rečiau kalbama apie vyresnio amžiaus ar sergančių šeimos narių priežiūrą.
Atrodo, kad ši tema dažnai lieka paraštėse, nors priežiūros poreikis tik didėja. Ar ir šiuo atveju didžioji atsakomybės dalis tenka moterims?
Giedrė: Taip, be abejo.
Žinoma, yra ir vyrų, kurie rūpinasi savo tėvais ar kitais artimaisiais. Ypač tais atvejais, kai šeimoje nėra moterų, kurios galėtų tai daryti. Tačiau tokių vyrų yra gerokai mažiau.
Jeigu gerai prisimenu tyrimų rezultatus, moterų, kurios rūpinasi vyresniais ar sergančiais artimaisiais, yra maždaug tris kartus daugiau nei vyrų.
Didelė problema yra ta, kad šie rūpybos įsipareigojimai labai dažnai kertasi su darbo įsipareigojimais. Žmonėms tampa sunku suderinti darbą ir priežiūrą.
Jeigu kalbėtume apie vaikų priežiūrą, Lietuvoje situacija nėra ideali, bet gana nebloga. Turime darželius, mokyklas, tam tikras užimtumo formas. Žinoma, būtų gerai daugiau pailgintų dienos grupių, būrelių ir valstybės finansuojamų paslaugų, tačiau apskritai sistema veikia.
Visai kita situacija yra su pagyvenusių ir sergančių žmonių priežiūra.
Čia problemų gerokai daugiau. Viena jų – mažos pensijos. Daugeliui žmonių tiesiog neužtenka lėšų susimokėti už kokybiškas priežiūros paslaugas ar gyvenimą globos įstaigoje.
Kita problema – kultūrinės nuostatos. Lietuvoje vis dar labai stiprus įsitikinimas, kad dukros turi rūpintis savo tėvais. O jei dukrų nėra – tuomet marčios. O jeigu nėra ir jų, tada jau sūnūs.
Žinoma, šiek tiek juokauju, tačiau šioje frazėje yra nemažai tiesos.
Daugelyje Vakarų ir ypač Šiaurės Europos šalių egzistuoja savarankiško gyvenimo namų tradicija. Žmonės ten gyventi išsikelia savo noru, išlaiko savarankiškumą ir turi galimybę gyventi visavertį gyvenimą.
Lietuvoje tokios tradicijos beveik nėra. Be to, tiek patys vyresnio amžiaus žmonės, tiek jų artimieji dažnai jaučia visuomenės spaudimą. Jei žmogus gyvena globos įstaigoje, neretai manoma, kad šeima jo neprižiūri arba juo nesirūpina.
Todėl ši problema yra daugiasluoksnė. Ji susijusi su socialine politika, ekonomika, kultūrinėmis nuostatomis ir, žinoma, lyčių lygybe.
Visuomenė sensta, vyresnio amžiaus žmonių daugėja, todėl šis klausimas ateityje taps tik dar svarbesnis.
Ieva: Taip, tai labai platus atsakymas ir palietėte daug svarbių aspektų.
Pirmiausia norisi sureaguoti į tą mintį – ir juokais, ir ne visai juokais – kad jeigu nėra dukterų, tuomet rūpintis tenka marčioms. Tyrimai iš tiesų rodo, kad moterys dažnai sumažina savo darbo krūvį arba net pasitraukia iš darbo rinkos tam, kad prižiūrėtų vyro senstančius tėvus. Tuo tarpu vyrai gerokai rečiau mažina savo darbo krūvį dėl rūpybos pareigų.
Taip pat buvau pasiruošusi paklausti apie paslaugų trūkumą, tačiau iš dalies jau atsakėte. Kalbėjote apie prieinamų ir kokybiškų ilgalaikės priežiūros paslaugų stoką, mažas pensijas ir tai, kad Lietuvoje vis dar nėra plačiai paplitusi savarankiško gyvenimo namų tradicija.
Tai tikrai atrodo kaip sritis, kurioje pokyčių dar labai reikia.
Giedrė: Taip, žinoma, Lietuvoje yra vienas kitas privatus pensionas ar globos namai. Tačiau privatus nebūtinai reiškia kokybiškas.
Pati nesu atlikusi tyrimų šioje konkrečioje srityje, todėl negaliu daryti apibendrinimų, tačiau iš to, ką matome viešojoje erdvėje, kartais girdime ir apie įvairius piktnaudžiavimo atvejus, kai žmonės sumoka dideles sumas, bet negauna žadėtų paslaugų.
Todėl šioje srityje dar tikrai yra kur tobulėti.
Kita vertus, šiuo metu Lietuvoje jau ne vienerius metus bandoma geriau sujungti socialinės ir sveikatos priežiūros sistemas. Siekiama sukurti vientisesnę ilgalaikės priežiūros sistemą, kad pagalba žmonėms būtų teikiama efektyviau.
Kol kas rezultatai dar nėra labai ryškūs, tačiau tikiuosi, kad ilgainiui situacija pagerės.
Vis dėlto nemanau, kad tai įvyks labai greitai.
Ieva: Grįžtant prie neapmokamo darbo temos, svarbu prisiminti, kad tai nėra laikinas reiškinys.
Buities darbai mus lydi visą gyvenimą. Vaikai užauga, tačiau vėliau dažnai atsiranda poreikis rūpintis senstančiais tėvais ar kitais artimaisiais. Jeigu šeimoje yra žmogus su negalia ar lėtine liga, rūpybos pareigos gali tęstis dešimtmečius.
Todėl norėčiau paklausti apie ilgalaikes pasekmes.
Kokią įtaką neapmokamas darbas turi žmogaus finansinei nepriklausomybei ir finansiniam saugumui ateityje?
Giedrė: Iš esmės jūs jau pati atsakėte į šį klausimą.
Būtent todėl labai svarbu, kad žmonės apie tai galvotų dar karjeros pradžioje. Kuo daugiau žmogus investuoja į savo profesinį kelią, tuo daugiau galimybių jis turi ateityje pasirinkti.
Jeigu žmogus turi didesnes pajamas, jis gali pirkti paslaugas, kurių pats fiziškai nebegali atlikti arba nenori atlikti. Tai suteikia daugiau laisvės ir daugiau pasirinkimų.
Tačiau tam reikia pasiruošti iš anksto.
Kartais žmonės pasirenka mažiau dėmesio skirti karjerai ir daugiau laiko šeimai ar rūpybai. Tai savaime nėra blogai, tačiau svarbu suprasti, kad tokie sprendimai turi ilgalaikių pasekmių.
Vėliau gali būti sunkiau grįžti į darbo rinką, sunkiau užsitikrinti didesnes pajamas ar pakankamą pensiją.
Todėl tai tam tikra prasme visada yra pasirinkimas tarp dabarties ir ateities poreikių.
Ieva: Man atrodo, kad būtent ta ateities perspektyva dažnai pasimeta, ypač kai kalbame apie jaunus žmones.
Esu girdėjusi nemažai jaunų moterų sakant, kad jos nori ilgam išeiti iš darbo rinkos ir auginti vaikus, kol šie paaugs. Tuo metu dažnai atrodo, kad ateitis dar labai toli.
Tačiau sprendimai, kuriuos priimame šiandien, daro tiesioginę įtaką mūsų gyvenimo kokybei po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties metų.
Todėl kiek svarbus būtų didesnis visuomenės švietimas apie šiuos klausimus?
Giedrė: Manau, kad švietimas čia yra labai svarbus.
Svarbiausia, kad žmonės suprastų ryšį tarp savo dabartinių pasirinkimų ir ateities pasekmių.
Kartais moterys nusprendžia pasitraukti iš darbo rinkos, nes šeima turi pakankamai pajamų, vyras gerai uždirba ir atrodo, kad taip bus geriau visiems. Atrodo, kad bus daugiau laiko vaikams, namams ir šeimai.
Tačiau gyvenimas nėra nuspėjamas.
Gali pasikeisti finansinė situacija, gali iširti santykiai, gali atsitikti nelaimių ar netikėtų gyvenimo pokyčių. Tuomet žmogus, kuris ilgą laiką nedalyvavo darbo rinkoje, dažnai atsiduria labai pažeidžiamoje padėtyje.
Todėl socialinis saugumas neatsiranda savaime. Jį reikia kurti ir užsitikrinti pačiam.
Ieva: Taigi galime sakyti, kad į savo ateitį investuojame šiandien.
Ir pabaigai norėčiau paklausti apie sprendimus.
Akivaizdu, kad problemų yra daug ir jos sudėtingos. Tačiau nuo ko reikėtų pradėti? Kokie galėtų būti pirmieji žingsniai, kurie padėtų mažinti neapmokamo darbo naštą ir pagerinti žmonių gyvenimo kokybę senatvėje?
Giedrė: Pirmiausia reikia pripažinti, kad tai yra sisteminė problema.
Tyrimą, kurį atlikome ir kuris parodė, jog didžiausi sunkumai kyla rūpinantis pagyvenusiais ir žmonėmis su negalia, pristatėme Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ministerija tikrai stengiasi ieškoti sprendimų, tačiau veikia labai aiškių finansinių ribų sąlygomis.
Šiuo metu valstybė susiduria su daugeliu iššūkių, todėl tikėtis labai greitų ir radikalių pokyčių būtų sudėtinga.
Žinoma, valstybės dėmesys ir investicijos yra būtini, ypač kalbant apie negalią turinčių žmonių ir vyresnio amžiaus asmenų priežiūrą.
Tačiau kartu žmonės turi galvoti ir apie savo asmeninį finansinį saugumą.
Pavyzdžiui, vis dar nemažai žmonių dirba šešėlinėje ekonomikoje arba sutinka gauti dalį atlyginimo neoficialiai. Trumpuoju laikotarpiu tai gali atrodyti naudinga, tačiau ilgainiui tokie sprendimai mažina žmogaus socialines garantijas ir būsimą pensiją.
Todėl kalbėdami apie neapmokamą darbą turime kalbėti ne tik apie rūpybos atsakomybių pasidalijimą, bet ir apie ilgalaikį finansinį saugumą, socialinę apsaugą bei visuomenės pasirengimą senėjančiai visuomenei.
Giedrė: Versle taip pat labai svarbu neslėpti darbo šešėlyje.
Žmonės kartais renkasi didesnį uždarbį šiandien, negalvodami apie tai, kas bus vėliau. Galvoja: gal senatvėje vaikai išlaikys. O vaikų turėti nenori. Čia, žinoma, šiek tiek juokauju.
Tačiau iš tiesų tai labai daugialypis klausimas.
Mažėjant gimstamumui ir vaikų skaičiui, ateityje bus mažiau žmonių, kurie galės prižiūrėti vyresnio amžiaus artimuosius. O dirbdamas šešėlyje žmogus neturėtų tikėtis, kad sulaukęs pensijos turės labai gerą gyvenimą.
Net jei fiziškai jis dar bus pajėgus, mažos socialinės garantijos ir maža pensija taps didele problema.
Ieva: Aš irgi norėjau šiek tiek pajuokauti, kad žmogus, dirbdamas šešėlyje ir negalvodamas apie ateitį, galbūt mano, jog taip ilgai negyvens.
Tačiau dažnai nesusimąstome, kad ateitis vis tiek ateina.
Giedrė: Ir gyvenimo trukmė ilgėja. Vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja nepriklausomai nuo to, ar dirbi legaliai, ar šešėlyje.
Ieva: Taip, gamta į tai neatsižvelgia. Ateitis nusimato ilga.
Kalbėdama palietėte ir verslo, ir darbdavių pusę. Akivaizdu, kad šešėlinį darbą reikia mažinti.
Tačiau kai kalbame apie tai, ką gali padaryti valstybė arba pats žmogus, kuris turėtų investuoti į savo ateitį, norisi paklausti ir apie darbdavius.
Ar yra kažkas, ko gali imtis darbdaviai, be to, kad nedirbtų šešėlyje ir neskatintų šešėlinio darbo? Kaip jie galėtų padėti žmonėms derinti rūpybos ir darbo įsipareigojimus?
Giedrė: Be abejo, darbdaviai gali padėti, ir daugelis jau padeda.
Lietuvoje veikia Trišalė taryba, kurioje valstybė, darbdaviai ir profesinės sąjungos tariasi dėl įvairių sprendimų, įstatymų pakeitimų ir darbo sąlygų. Būtent ten aptariamos tokios priemonės kaip papildomos poilsio dienos tėvams, sutrumpinta darbo diena auginantiems mažus vaikus ir panašūs dalykai.
Darbdaviai su šiomis priemonėmis sutinka ir prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Todėl negalima sakyti, kad visi darbdaviai galvoja tik apie darbuotojų išnaudojimą ir nesirūpina žmonėmis.
Vis dėlto darbo sąlygos galėtų būti dar lankstesnės. Ypač tais atvejais, kai darbuotojas rūpinasi vaikais, suaugusiais asmenimis su negalia ar sergančiais artimaisiais.
Taip pat darbdaviai galėtų daugiau daryti įdarbindami žmones su negalia, sudarydami sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms tęsti darbą, pavyzdžiui, puse etato.
Senstant visuomenei, reikėtų atsisakyti jaunystės kulto ir nebijoti darbo rinkoje išlaikyti vyresnių žmonių. Tai padidintų jų savarankiškumą senatvėje, o ilgiau dirbant didėtų ir jų būsima pensija.
Žinoma, reikia išlaikyti balansą ir nesupriešinti kartų. Tačiau darbdaviai tikrai gali atkreipti dėmesį į tai, kad vyresni darbuotojai taip pat turi daug patirties, atsakomybės ir gali būti labai vertingi organizacijai.
Ieva: Čia dar norėčiau sureaguoti į vieną kalbinį aspektą.
Jau ne kartą buvo kalbėta, kad reikėtų keisti vaiko priežiūros atostogų pavadinimą, nes tai nėra atostogos.
Tačiau klausantis jūsų minties apie papildomas poilsio dienas tėvams pagalvojau, kad galbūt ir šias priemones vertėtų vadinti plačiau – ne tik „mamadieniais“ ar „tėvadieniais“, bet, pavyzdžiui, rūpybos dienomis.
Juk rūpyba apima ne tik mažamečius vaikus. Ji gali apimti ir vyresnio amžiaus artimųjų, suaugusių sergančių vaikų ar žmonių su negalia priežiūrą.
Giedrė: Taip, visiškai su jumis sutinku.
Galbūt iš tiesų vertėtų tokias dienas vadinti rūpybos dienomis.
Kalbant apie vaiko priežiūros atostogų pavadinimą, žinoma, jis nėra labai tikslus, nes tai tikrai nėra atostogos. Tačiau čia susiduriame ir su praktiniais sunkumais.
Norint pakeisti pavadinimą, reikėtų keisti daug įstatymų, taisyklių ir įvairių teisinių dokumentų. Tai reikalauja laiko, darbo ir lėšų.
Todėl kartais net ir teisingi pokyčiai stringa dėl administracinių priežasčių.
Ieva: Taip, viskas kainuoja – ir laikas, ir darbas.
Nenoriu jūsų ilgiau užlaikyti, todėl pabaigai norėčiau paklausti dar vieno dalyko.
Minėjote, kad neapmokamo darbo pasidalijimo situaciją tyrinėjate nuo 1994 metų ir kad pokyčių per tą laiką nėra labai daug.
Ar tikite, kad neapmokamo darbo pasidalijimas artimiausiu metu keisis? Ir jei taip, į kurią pusę?
Giedrė: Vis dėlto esu optimistė ir tikiu, kad situacija keisis.
Tačiau nemanau, kad pokytis bus greitas ar revoliucinis. Kol kas nematau veiksnio, kuris galėtų labai staigiai pakeisti neapmokamo darbo pasidalijimą.
Kai kurie technologiniai pokyčiai, tokie kaip skalbimo mašinos ar kompiuteriai, iš tiesų sukėlė revoliucijas mūsų kasdieniame gyvenime. Tačiau kultūrinės tradicijos taip greitai neišnyksta.
Vis dėlto kartais visuomenėje įvyksta ir greitesnių vertybinių pokyčių. Pavyzdžiui, vaikų mušimo klausimu Lietuvoje tikrai įvyko didelis lūžis. Buvo priimti sprendimai, vyko daug diskusijų, buvo klaidų ir pasipriešinimo, bet dabar vaikų fizinis baudimas nebėra taip normalizuojamas kaip anksčiau.
Norėčiau tikėti, kad panašus lūžis ilgainiui įvyks ir rūpybos darbų pasidalijimo srityje.
Tačiau reikia suprasti, kad pasipriešinimo bus daug. Visuomenės pusę sudaro vyrai, ir dalis jų nenorės prarasti turimų privilegijų. Juk kalbame apie darbą, kuris yra būtinas, bet ne visada malonus. Kur kas patogiau jį perleisti seserims, žmonoms, mamoms ar dukterims.
Todėl pokytis bus sunkus, bet įmanomas.
Ieva: Tikrai. Kas gi norėtų savanoriškai prisikrauti daugiau darbų sau į lėkštę?
Ir dar visai pabaigai. Aš dažnai galvoju apie tai, kad kai vyrai, kurie dirba apmokamą darbą, lyginasi su savo žmonomis, kurios tuo metu nedirba apmokamo darbo, jie sako: „Bet aš einu į darbą, o tu rūpiniesi namais.“
Tačiau juk ir neturėdamas šeimos žmogus vis tiek turėtų dirbti ir užsidirbti pragyvenimui.
Giedrė: Būtent. Dažnai nesugebama įvertinti pinigais to darbo, kuris atliekamas namuose.
Reikėtų pagalvoti, kiek kainuotų samdyti žmogų, kuris atliktų visus šiuos darbus – prižiūrėtų vaikus, gamintų maistą, tvarkytų namus, rūpintųsi buitimi.
Neapmokamas darbas dažnai laikomas tiesiog „nedarbu“. Sakoma: „Tu nedirbi.“ Tačiau iš tiesų tas žmogus dirba labai daug.
Ieva: Taip, darbo šioje srityje dar turime labai daug – ir apmokamo, ir neapmokamo.
Tačiau įkvepia girdėti jūsų optimizmą, kad pokytis, nors ir lėtas, vis dėlto gali ateiti. To mums visiems ir linkiu.
Labai dėkoju jums už pokalbį.
Giedrė: Ačiū jums, kad dirbate šioje srityje.
Ieva: O visus mūsų klausytojus ir klausytojas kviečiu įsijungti mus ir kitą savaitę. Toliau tęsime neapmokamo darbo temos nagrinėjimą.
Sekite Moterų informacijos centrą „Facebook“, „Instagram“ ir „Spotify“ platformose.
Pasimatysime kitą savaitę. Iki!
