Mums rūpi (ne)vienodai: jaunimas, stereotipai ir lygiavertė partnerystė

Ieva: Sveikos ir sveiki. Ir vėl su jumis sveikinasi tinklalaidė „Mums rūpi (ne)vienodai“.

Ši tinklalaidė yra Europos Sąjungos finansuojamo projekto „Caredizo“ dalis. Pats projektas skirtas lyčių lygybės, rūpybos atsakomybių pasidalijimo, darbdavių įsitraukimo į rūpybos klausimus bei bendros visuomenės gerovės temoms.

Praėjusią savaitę kalbėjomės su Moterų informacijos centro eksperte, projekto vykdytoja ir mano kolege Rugile Zmitrevičiūte. Šiandien pokalbį tęsiame.

Labas, Rugile.

Rugilė: Sveiki.

Ieva: Praėjusią savaitę kalbėjomės apie rūpybą, gimstamumą ir tai, kaip šie klausimai yra susiję. Aptarėme lygiavertės partnerystės svarbą ir tai, kad šeimą kuriantys žmonės turėtų lygiavertiškai dalytis rūpybos atsakomybėmis, kad nebūtų tokio didelio atotrūkio, kokį vis dar matome visuomenėje.

Tačiau visko aptarti nespėjome. Turime dar ne vieną svarbią temą. Rugile, tu esi ne tik projekto vykdytoja, bet ir jaunimo lektorė bei konsultantė, teikianti specializuotą kompleksinę pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems žmonėms. Tai sritys, kuriose nuolat susiduri su lyčių lygybės, rūpybos ir lyčių stereotipų klausimais.

Todėl pirmiausia noriu tave pakalbinti kaip jaunimo lektorę.

Jau ne vienus metus vyksti į mokyklas ir bendrauji su moksleiviais, daugiausia kalbėdama apie santykius. Dažnai girdime sakant, kad jaunoji karta viską pakeis, kad ji jau nebeturi stereotipų ir į visuomenės problemas žvelgia visiškai kitaip.

Tai ar tai tiesa? Ar jaunoji karta iš tiesų užaugs ir mus visus išgelbės?

Rugilė: Visų pirma, labai smagu sugrįžti. Visada gera su tavimi pasikalbėti ir panagrinėti svarbias temas.

Kalbant apie jaunimą kaip visuomenės gelbėtojus ir progreso nešėjus, iš dalies tikrai galima sutikti. Didžioji dauguma jaunų žmonių yra aktyvūs, smalsūs ir turi daug gerų idėjų.

Tačiau žvelgiant į tyrimus ir apklausas, kurias atliekame sveikų santykių projektuose, matome, kad tam tikros nuostatos vis dar išlieka gana gajos.

Jaunimas vis dar linkęs normalizuoti pavydą, partnerio ar partnerės kontrolę, tikrinimą, ką žmogus veikia socialiniuose tinkluose, naršymą asmeniniuose daiktuose ar kitokias kontrolės formas. Visa tai vis dar pasitaiko gana dažnai.

Taip pat matome, kad socialiniuose tinkluose ir interneto platformose sparčiai plinta įvairūs radikalūs naratyvai. Kai kurie jų formuoja itin priešišką požiūrį į moteris, kaltina jas dėl įvairių visuomenės problemų ar romantinių santykių sunkumų.

Todėl negalėčiau sakyti, kad stereotipai ar žalingos nuostatos jau išnyko. Jauni žmonės tik pradeda kurti santykius, mokosi bendrauti, ieško savo vietos pasaulyje. Iš istorijų, kuriomis jie dalijasi mokymų metu, matyti, kad tiek smurtas, tiek lyčių stereotipai vis dar egzistuoja.

O stebint kai kurių radikalių idėjų populiarėjimą, kartais net kyla klausimas, ar tam tikrose srityse nerizikuojame žengti žingsnio atgal.

Ieva: Tu užsiminėi apie socialinius tinklus ir radikalius naratyvus. Vienas tokių reiškinių, apie kurį jau kalbėjome ir ankstesniuose epizoduose, yra vadinamasis „tradicinių žmonų“ judėjimas, kuris socialiniuose tinkluose sulaukia nemažo dėmesio.

Kaip jaunimas reaguoja į šį judėjimą? Juk žinau, kad mokymų metu kalbate ir apie tai. Kaip jauni žmonės priima tradicinės žmonos idealą?

Rugilė: Merginos dažniausiai į tai žiūri su tam tikra šypsena ir gana kritiškai. Dažniausiai jos nemato šio modelio kaip tokio, kuriuo norėtų sekti.

Tačiau kartu girdime ir kitokių nuomonių. Daugiau palaikymo atsiranda tada, kai kalbama apie finansinį vyro vaidmenį ir šeimos išlaikymą. Dalis merginų vis dar gana palankiai vertina idėją, kad vyras turėtų būti pagrindinis finansinis šeimos ramstis.

Tai nereiškia, kad jos nenori savo autonomijos ar profesinės veiklos, tačiau pati idėja turėti partnerį, kuris galėtų finansiškai pasirūpinti šeima, dažnai vertinama gana pozityviai.

Kartais man atrodo, kad ši nuostata tarp jaunų žmonių šiandien net stipresnė nei buvo mano pačios paauglystėje. Galbūt tai susiję su socialinių tinklų turiniu ir tam tikrų gyvenimo būdų romantizavimu.

Tuomet mokymų metu kalbamės apie tai, kaip dažnai yra idealizuojamas vaizdas, kuris ne visada atitinka realybę.

Iš savo darbo žinome nemažai istorijų, kai moterys buvo skatinamos visiškai priklausyti nuo partnerio finansiškai. Tačiau ilgainiui tai virto kontrole, ekonominiu smurtu ir situacijomis, kuriose žmogus nebeturėjo realių galimybių išeiti iš santykių.

Ekonominė nepriklausomybė yra labai svarbi. Net jei santykiai šiandien atrodo puikūs, galimybė savarankiškai pasirūpinti savimi suteikia saugumo ir pasirinkimo laisvę.

Todėl dažnai sakome, kad galbūt svarbiau ne tai, kiek žmogus uždirba, o tai, ar jis yra partneris, su kuriuo galima kurti lygiavertį santykį.

Kalbant apie vaikinus, jų reakcijos kartais būna kitokios. Pastaraisiais metais vis dažniau pastebiu tam tikrą priešiškumą, kai kalbame apie tradicinės žmonos modelio kritiką.

Kartais jie klausia: „O kas čia blogo?“ arba „Kodėl sakote, kad tai problema?“

Tuomet stengiamės kartu analizuoti, kas slypi už šio modelio. Juk kalbame ne apie pasirinkimą būti namuose ar rūpintis šeima. Problema atsiranda tada, kai santykiai grindžiami absoliučiu paklusnumu vienam žmogui ir nelygia galios pusiausvyra.

Žinoma, jauni vyrai dažnai mato šio modelio privalumus sau, tačiau ne visada susimąsto apie kitą jo pusę – milžinišką spaudimą būti vieninteliu šeimos išlaikytoju ir atsakingu už visus finansinius poreikius.

Dar vienas svarbus aspektas – socialinių tinklų influencerės, kurios propaguoja tradicinės žmonos idealą, pačios dažnai uždirba dideles pajamas iš savo veiklos internete.

Todėl man atrodo gana veidmainiška skatinti kitas moteris visiškai atsisakyti finansinės nepriklausomybės, kai pačios gyvena iš savo darbo ir turi nuosavas pajamas.

Ieva: Tikrai taip. Dažnai kuriamas įspūdis, kad pasirinkus tradicinės žmonos vaidmenį laukia gražus ir lengvas gyvenimas. Tačiau retai kalbama apie rizikas, kurios atsiranda prarandant finansinę nepriklausomybę.

Jeigu santykiai tampa smurtiniai arba tiesiog išyra, žmogus gali nebeturėti galimybių savarankiškai iš jų pasitraukti.

Todėl problema nėra pats pasirinkimas būti namuose ar daugiau rūpintis šeima. Problema atsiranda tada, kai žmogaus galimybės ir kontrolė atsiduria kito žmogaus rankose.

Mes visada pabrėžiame, kad svarbiausia yra pasirinkimo laisvė. Kiekvienas turi teisę rinktis tokį gyvenimo modelį, kuris jam tinkamiausias. Tačiau tas pasirinkimas neturi būti primestas visuomenės spaudimo ar klaidinančių pažadų.

Iš tiesų daugelis garsiausių tradicinių žmonų turinio kūrėjų yra ne tik dirbančios moterys, bet ir žmonės, turintys didelius finansinius resursus bei nemažai pagalbos už kadro.

Todėl jaunoms moterims kartais pateikiamas vaizdas yra labai nutolęs nuo realybės.

Iš to, ką pasakoji apie jaunimą, man susidaro įspūdis, kad jaunoji karta jau gana lengvai atpažįsta stereotipus, susijusius su išvaizda, pomėgiais ar saviraiška. Daugeliui jaunų žmonių nebėra svarbu, kokios spalvos drabužius žmogus dėvi ar kokiais pomėgiais domisi.

Tačiau atrodo, kad sudėtingesnius stereotipus, susijusius su santykiais, galios pasiskirstymu, finansais ar rūpybos atsakomybėmis, atpažinti vis dar yra gerokai sunkiau. Ar taip?

Rugilė: Panašu, kad taip. Žinoma, dalis jaunų žmonių šiuos stereotipus atpažįsta labai gerai, ir tai tikrai džiugina.

Tačiau kai pradedame kalbėti apie partnerystę, rūpybos pasidalijimą ar finansinius santykių aspektus, situacija tampa sudėtingesnė. Man atrodo, kad daliai jaunų žmonių vis dar sunku įsivaizduoti šias situacijas praktiškai, nes jie paprasčiausiai dar neturi tokios gyvenimiškos patirties.

Labai dažnai jie remiasi tuo, ką mato savo šeimose. Mokymuose nuolat girdime, kad didelę įtaką daro tėvų santykių modelis. Ar abu tėvai dirba? Kaip jie bendrauja tarpusavyje? Kaip dalijasi atsakomybėmis? Ar santykiai yra lygiaverčiai?

Jeigu vaikas auga šeimoje, kurioje santykiai yra gana nelygiaverčiai, jam gali atrodyti, kad tai visiškai normalu. Todėl kartais ir sulaukiame klausimų: „O kas čia blogo?“ arba „Kodėl tai problema?“

Žmonės dažnai vertina pasaulį per savo kasdienę patirtį. Jeigu tam tikras modelis buvo matomas visą gyvenimą, natūralu, kad jis atrodo savaime suprantamas.

Ieva: Taip, tikrai.

Kai vykstate į mokyklas ir kalbatės su jaunimu, pagrindinė tema vis dėlto yra sveiki santykiai. Ir man atrodo, kad čia labai aiškiai matome ryšį tarp lyčių stereotipų, lygybės ir rūpybos atsakomybių pasidalijimo.

Ar galima sakyti, kad sveikų santykių ugdymas yra vienas iš žingsnių link lygiavertiškesnio rūpybos pasidalijimo ateityje?

Rugilė: Manau, kad tikrai taip.

Viskas prasideda nuo mažų žingsnių ir po truputį veda link didesnės lygybės.

Kai kalbame apie sveikus santykius, labai daug dėmesio skiriame lygiavertiškumui. Sveiki santykiai yra tokie, kuriuose abu žmonės yra vienodai gerbiami, abiejų nuomonė yra svarbi, abiejų poreikiai yra svarbūs.

Tai santykiai, kuriuose nė vienas žmogus nėra išnaudojamas – nei kaip finansinis išteklius, nei kaip nemokama namų tvarkytoja ar pagrindinis rūpybos darbų atlikėjas.

Todėl daug kalbame apie partnerystę, kompromisų paiešką ir bendrą atsakomybę.

Taip pat skatiname vaikinus galvoti apie savo būsimą vaidmenį šeimoje. Kalbame apie tai, kad tėčiai nėra pagalbininkai. Jie nėra žmonės, kurie kartais „padeda“ auginti vaikus. Jie yra pilnaverčiai tėvai, lygiai taip pat atsakingi už vaikų priežiūrą ir auklėjimą.

Ir kartu pabrėžiame, kad aktyvus įsitraukimas į vaikų gyvenimą praturtina ne tik vaikus, bet ir pačius tėčius.

Dažnai jaunimas dalijasi savo patirtimis – tiek geromis, tiek sudėtingesnėmis istorijomis apie santykius su savo tėvais. Iš šių pokalbių matome, kaip stipriai šeimos pavyzdys formuoja žmogaus požiūrį į santykius ateityje.

Todėl sakyčiau, kad sveikų santykių ugdymas ir lyčių lygybės temos yra labai glaudžiai susijusios. Visa tai po truputį formuoja žmogaus supratimą apie tai, kokią partnerystę jis nori kurti ateityje.

Ieva: Čia norėčiau sureaguoti į kelis dalykus.

Pirmiausia – į kalbą, kurią vartojame. Ji yra labai svarbi.

Mes dažnai sakome, kad tėtis „padeda“ auginti vaikus. Tačiau tėtis ne padeda auginti vaikus. Jis tiesiog augina savo vaikus.

Lygiai taip pat tėtis ne „prižiūri vaikus“, kol mama išeina susitikti su draugėmis ar pasportuoti. Tuo metu jis tiesiog atlieka savo, kaip tėčio, vaidmenį.

Kartais atrodo, kad tokie žodžiai yra smulkmena, tačiau jie labai daug pasako apie mūsų požiūrį į tėvystę ir rūpybą.

Kitas dalykas – socialiniai tinklai ir nuolat besikeičiantis kontekstas, kuriame gyvename.

Buvo laikotarpis, kai labai aktyviai kalbėjome apie moterų finansinę nepriklausomybę, apie tai, kad svarbu turėti savo pajamas ir neatsidurti visiškoje priklausomybėje nuo partnerio.

Tačiau dabar socialiniuose tinkluose vėl matome vis daugiau romantizuotų žinučių apie tai, kaip gera „išjungti smegenis“, kai viskuo pasirūpina vyras, kaip malonu neturėti piniginės, nes „mano piniginė yra mano vyras“.

Ir atrodo, kad tam tikri stereotipai grįžta naujomis formomis.

Todėl man atrodo labai svarbu kalbėtis su jaunimu apie šiuos dalykus ir padėti jiems kritiškai vertinti tai, ką mato internete.

O kalbant apie jūsų mokymus, man įdomu paklausti asmeniškai.

Jeigu būtum turėjusi galimybę lankyti tokias sveikų santykių pamokas mokykloje, kiek jos būtų buvusios naudingos tau pačiai?

Rugilė: Manau, kad labai naudingos.

Pamokos, kurias turėjome mes, dažnai buvo gana nutolusios nuo realių jaunų žmonių patirčių ir klausimų. Apie santykius buvo kalbama, tačiau dažniausiai gana formaliai ir ne itin aktualiai.

Todėl tai, apie ką kalbame dabar mokyklose, man pačiai tuo metu būtų atrodę labai reikalinga.

Galbūt ne tiek dėl lyčių stereotipų, nes šioje srityje ir taip buvau gana kritiška, tačiau sveikų santykių tema tikrai būtų buvusi labai vertinga.

Kartais žmonėms reikia tiesiog išgirsti aiškų įvardijimą: kas santykiuose yra priimtina, o kas – ne. Kas yra pagarba, o kas jau kontrolė. Kur baigiasi rūpestis ir prasideda smurtas.

Ir tai naudinga ne tik jauniems žmonėms. Man atrodo, kad tokius dalykus verta periodiškai priminti visiems.

Iš jaunimo dažniausiai girdime labai gerus atsiliepimus. Jie džiaugiasi, kad kažkas atvyksta pasikalbėti apie temas, kurios jiems iš tiesų aktualios.

Beje, dažnai jų paklausiu, apie ką jie kalba gyvenimo įgūdžių pamokose. Šios pamokos teoriškai turėtų apimti labai platų temų spektrą – sveikus santykius, smurto atpažinimą, lytiškumo ugdymą, kontracepciją ir kitus svarbius klausimus.

Tačiau dažniausiai girdime, kad daug dėmesio skiriama tokioms temoms kaip rūkymo žala, priklausomybės, prekyba žmonėmis ar panašūs klausimai.

Tai, žinoma, irgi svarbios temos.

Tačiau santykiai yra tai, su kuo dauguma jaunų žmonių susiduria jau dabar. Jie kuria draugystes, pirmuosius romantinius santykius, mokosi bendrauti ir spręsti konfliktus.

Todėl mane šiek tiek stebina, kad apie sveikus santykius, lyčių lygybę ir pagarbų bendravimą mokyklose vis dar kalbama palyginti mažai.

Bent jau iš to, ką pasakoja jauni žmonės, su kuriais susitinkame, panašu, kad šių temų jiems tikrai trūksta.

Todėl manau, kad tokios pamokos yra reikalingos ir turėtų tapti daug labiau prieinamos kiekvienam jaunam žmogui.

Ieva: Kaip žinote, daugelyje tinklalaidžių šioje vietoje dažniausiai pasigirsta rėmėjų reklama. Mes rėmėjų neturime, todėl reklamos taip pat neturime. Tačiau noriu pasinaudoti proga ir trumpai pristatyti vieną iš veiklų, kuriomis labai tikime.

Moterų informacijos centras organizuoja mokymus apie sveikus santykius ir lygiavertę partnerystę. Turime keletą skirtingų programos versijų, pritaikytų įvairioms amžiaus grupėms ir poreikiams.

Jeigu jums atrodo, kad šios temos svarbios jūsų mokyklai, stovyklai, jaunimo centrui ar kitai bendruomenei, kviečiame susisiekti su mumis. Mus galite rasti „Facebook“, „Instagram“, interneto svetainėje arba tiesiog paskambinti. Kartu rasime tinkamiausią formatą ir atvyksime pasikalbėti su jūsų bendruomene.

O dabar norėčiau pereiti prie kitos tavo profesinės srities.

Minėjai, kad gyvenimo įgūdžių pamokose smurto tema dažnai lieka nuošalyje, nors žmonių, susiduriančių su smurtu artimoje aplinkoje, vis dar yra labai daug.

Todėl dabar noriu tave pakalbinti kaip Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultantę.

Kai kalbiesi su žmonėmis, patyrusiais smurtą artimoje aplinkoje, ar jų istorijose dažnai atsispindi netolygus rūpybos atsakomybių pasidalijimas?

Rugilė: Taip, labai dažnai.

Turbūt vienas dalykų, kuris mane labiausiai nustebino pradėjus dirbti šį darbą, buvo tai, kaip dažnai smurtas arba sustiprėja, arba pirmą kartą išryškėja būtent tuomet, kai šeimoje atsiranda vaikas.

Vaiko gimimas labai stipriai pakeičia poros gyvenimą. Pasikeičia kasdienybė, atsiranda naujų atsakomybių, keičiasi santykių dinamika. Moteris išgyvena didžiulę transformaciją tapdama mama, tačiau kartu transformuojasi ir vyras, tapdamas tėčiu.

Tai laikotarpis, kai daugelis žmonių susiduria su didžiuliu emociniu krūviu, nuovargiu ir įtampa.

Kartais tai pasireiškia konfliktais, kai abu partneriai jaučiasi išsekę ir nebežino, kaip konstruktyviai spręsti problemas. Tačiau kitais atvejais tai jau nėra konfliktas – tai smurtas.

Būtent šiuo jautriu laikotarpiu kai kurie vyrai pradeda naudoti psichologinį, ekonominį ar fizinį smurtą, siekdami kontroliuoti partnerę.

Kita labai skaudi tema – vaikai kaip kontrolės priemonė.

Labai dažnai girdime istorijas, kuriose vaikai tampa įrankiu manipuliuoti, grasinti ar priversti moterį pasilikti santykiuose. Grasinama atimti vaikus, riboti bendravimą, inicijuoti teisminius procesus ar kitaip pasinaudoti vaikais kaip spaudimo priemone.

Kai šeimoje yra bendrų vaikų, visiškai nutraukti ryšį su smurtaujančiu žmogumi tampa daug sudėtingiau.

Todėl labai dažnai tenka ieškoti teisinių sprendimų ir pagalbos institucijose, nes susitarti žmogiškai su žmogumi, kuris naudoja smurtą ir kontrolę, dažnai tiesiog neįmanoma.

Ieva: Taip, ir man atrodo labai svarbu pabrėžti skirtumą tarp konflikto ir smurto.

Kartais žmonės būna pervargę, emociškai išsekę, jiems sunku susikalbėti, ir tai gali virsti konfliktu. Tačiau konfliktas nėra tas pats, kas smurtas.

Vis dėlto net ir kalbant apie konfliktus, labai dažnai matome, kad jų priežastimi tampa netolygus atsakomybių pasidalijimas, nuovargis ir jausmas, kad vienas žmogus ant savo pečių neša gerokai daugiau nei kitas.

Todėl šiame pokalbyje nuolat grįžtame prie tos pačios minties – lygiavertė partnerystė nėra tik graži idėja. Ji turi labai konkrečią įtaką žmonių gyvenimo kokybei, santykių stabilumui ir emocinei sveikatai.

Kalbėjome apie jaunimą, apie lyčių stereotipus, apie gimstamumą, apie smurtą artimoje aplinkoje. Ir visose šiose temose vienaip ar kitaip atsikartoja tas pats klausimas – kaip dalijamės atsakomybėmis ir kaip kuriame partnerystę.

Mes abi minėjome, kad augome matydamos gerus pavyzdžius savo šeimose. Tačiau svarbu suprasti, kad ne visi žmonės turi tokią patirtį.

Jeigu žmogus neužaugo aplinkoje, kurioje matė sveikus santykius, tai dar nereiškia, kad jis negali jų išmokti.

Todėl labai svarbu apie tai kalbėti mokyklose, jaunimo organizacijose, šeimose ir viešojoje erdvėje.

Ir taip, dar kartą pasinaudosiu proga priminti – jei norite, kad jūsų mokykloje, stovykloje ar bendruomenėje vyktų mokymai apie sveikus santykius, lyčių stereotipus ar smurto prevenciją, visada galite kreiptis į Moterų informacijos centrą.

Rugile, labai ačiū už šiuos du pokalbius.

Palietėme daug svarbių temų – nuo rūpybos atsakomybių pasidalijimo iki jaunimo požiūrio į santykius ir lyčių stereotipus. Manau, kad tikrai davėme klausytojams daug medžiagos apmąstymams.

O projekto veiklos tuo nesibaigia. Ateityje pristatysime ir daugiau projekto metu sukurtų priemonių – mokomuosius žaidimus, įrankius darbovietėms ir kitus praktinius sprendimus, kurie gali padėti kurti lygiavertiškesnę aplinką.

Dar kartą ačiū tau už laiką ir mintis.

Ir ačiū visiems, kurie klausėsi.

Jeigu turite klausimų, pasiūlymų ar temų, kurias norėtumėte išgirsti ateities tinklalaidėse, kviečiame susisiekti su Moterų informacijos centru.

Ačiū už dėmesį.

Rugilė: Ačiū tau, Ieva.