Mums rūpi (ne)vienodai: darbas pagal individualią veiklą ar su darbo sutartimi?

Ieva: Sveikos ir sveiki, vėl įsijungę tinklalaidę „Mums rūpi (ne)vienodai“. Kaip žinia, ši tinklalaidė yra tarptautinio projekto „CarediZo“ dalis, kurioje kalbame apie rūpybos ir darbo atsakomybių derinimą. Sakau „derinimą“, nors balanso čia dažnai dar labai trūksta – tiek kalbant apie rūpybos darbų pasidalijimą, tiek apie moterų ir vyrų situaciją, tiek apie skirtingas darbo formas. Šiandien kalbėsimės apie savarankišką darbą ir individualią veiklą. Į pokalbį pakviečiau psichologę, dirbančią pagal individualią veiklą, Gintvilę Alkevičę. Labas, Gintvile!

Gintvilė: Sveiki.

Ieva: Ačiū, kad prisijungei prie mūsų tinklalaidės. Esu tau paruošusi keletą klausimų, tad ir pradėkime. Mūsų projektas skirtas labai mažoms organizacijoms. Tokių Europos Sąjungoje yra daugiau nei 90 procentų, o dirbantieji pagal individualią veiklą taip pat priskiriami labai mažoms įmonėms. Tad nežinau, ar žinojai, bet iš esmės tu dirbi labai mažoje įmonėje. Papasakok, kaip atrodo darbas pagal individualią veiklą?

Gintvilė: Ačiū, kad pakvietėte sudalyvauti. Iš esmės sakyčiau, kad tai yra toks pats darbas kaip ir bet kuris kitas. Tiesiog pats turi pasirūpinti klientais, mokesčiais, savo darbo grafiku – žodžiu, esi atsakingas už viską. Bet pats darbas iš esmės yra toks pat kaip ir bet kuris kitas.

Ieva: Apie individualią veiklą sklando daug įvairių įsivaizdavimų. Dažnai sakoma, kad dirbdamas sau turi daugiau laisvės – kada nori dirbi, kada nori atostogauji ir panašiai. Ar taip yra iš tikrųjų?

Gintvilė: Ir taip, ir ne. Viena vertus, laisvės tikrai yra daugiau. Turi daugiau lankstumo ir gali darbo laiką dėliotis taip, kaip tau patogu. Bet kartu atsiranda ir daugiau atsakomybės, nes visas planavimas gula ant tavo pečių. O kartu ir atsakomybė už savo pajamas, kas, žinoma, yra labai svarbu.

Ieva: Kai pats reguliuoji savo darbo laiką, tempą ir darbo kiekį, turbūt lengviau įsisukti į tą mintį, kad kuo daugiau dirbsi, tuo daugiau uždirbsi. Juk tai tiesiogiai susiję. Ar dėl to lengviau pasimesti darbo sūkuryje?

Gintvilė: Taip, tikrai. Manau, kad tai gali greičiau nuvesti į perdegimą, nes atrodo, kad pats gali kontroliuoti savo pajamas ir kiekvieną mėnesį jas didinti tiesiog dirbdamas daugiau.

Ieva: Daug įvairių garantijų ir naudų ateina būtent dirbant pagal darbo sutartį. Pavyzdžiui, apmokamos atostogos, mamadieniai ar tėvadieniai – visa tai labai svarbu ir kalbant apie rūpybos atsakomybes. Ar dirbant pagal individualią veiklą yra dalykų, kurių labiausiai trūksta? Ir nebūtinai tau asmeniškai, bet apskritai žmonėms, dirbantiems savarankiškai. O kartu norėčiau paklausti ir apie rūpybos atsakomybių derinimą. Kaip sekasi suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą, kai, atrodo, gali pats nusistatyti savo darbo ritmą?

Gintvilė: Tų garantijų tikrai yra gerokai mažiau. Pavyzdžiui, atostogos nėra apmokamos. Jeigu nusprendi atostogauti, iš karto patiri finansinį nuostolį, nes tuo metu nedirbi ir negauni pajamų.

Tas pats galioja ir ligos atveju. Dirbant pagal darbo sutartį pirmąsias ligos dienas apmoka darbdavys, o vėliau moka „Sodra“. Kadangi dirbant pagal individualią veiklą pats esi sau darbdavys, pirmosiomis dienomis niekas nemoka. Vėliau išmoka priklauso nuo to, kiek mokesčių esi sumokėjęs. Tad šioje vietoje situacija tikrai sudėtingesnė.

Taip pat nepriklauso ir tokios papildomos garantijos kaip mamadieniai ar tėvadieniai. Tad privilegijų tikrai yra gerokai mažiau.

Ieva: Mūsų projekte daug kalbame apie darbo, asmeninio gyvenimo ir rūpybos atsakomybių derinimą. Tad norėčiau paklausti – ar tau pačiai lengviau, ar sunkiau suderinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, kai nėra aiškiai nustatytų atostogų ar kitų ribų? Kai pats esi atsakingas už savo darbo grafiką, ar tai suteikia daugiau laisvės, ar, priešingai, apsunkina situaciją?

Gintvilė: Man atrodo, kad labai daug priklauso nuo žmogaus gyvenimo situacijos ir gyvenimo būdo. Bent jau man asmeniškai toks modelis yra patogesnis. Tas lankstumas, kurį suteikia individuali veikla, man tikrai atsiperka, nes galiu viską planuotis taip, kaip man reikia. Tiesa, svarbu paminėti, kad aš dirbu ne tik pagal individualią veiklą, bet ir pagal darbo sutartį. Man tai yra tam tikras saugumo buferis, į kurį galiu atsiremti.

Jeigu žmogus turi šeimą, yra atsakingas už kitus žmones, tada dirbant vien tik pagal individualią veiklą gali atsirasti nemažai nesaugumo. Jeigu susergi, reikia pasirūpinti vaiku ar norisi pasiimti atostogų, nelabai yra į ką atsiremti.

Esu dirbusi įvairiai – ir tik pagal individualią veiklą, ir derinusi individualią veiklą su darbu pagal darbo sutartį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad turėti bent dalį darbo pagal darbo sutartį tikrai pasiteisina, nes dirbant vien tik savarankiškai atsiranda gerokai daugiau nesaugumo jausmo.

Ieva: Vadinasi, šiek tiek trūksta to užtikrintumo, kai dirbi tik pagal individualią veiklą. Kaip ir pats sakai, nėra į ką atsiremti, todėl gyvenimo iššūkius ir įvairias rizikas tenka pasitikti šiek tiek mažiau užtikrintai.

Gintvilė: Taip, sakyčiau, kad taip. Tada atsiranda daugiau nežinomybės, nes niekada nežinai, ar klientų bus pakankamai. O jeigu vystai kokį nors produktą ir kažkas sustoja, visus nuostolius tenka padengti pačiam. Dirbant pagal darbo sutartį atrama yra daug aiškesnė – yra darbdavys, kuris prisiima dalį atsakomybės ir suteikia daugiau saugumo. Todėl man atrodo, kad viena svarbiausių savybių dirbant pagal individualią veiklą yra gebėjimas toleruoti tą nežinomybę ir susitaikyti su tuo, kad rytojus nėra iki galo garantuotas.

Ieva: Tu pati paminėjai, kad darbdavys suteikia tam tikrą saugumo jausmą, tam tikrą atramą. Kita vertus, darbdavys kartu ir šiek tiek apriboja laisvę – dažniausiai yra nustatytos darbo valandos, aišku, kada gali atostogauti, kiek atostogų priklauso. O dirbant pagal individualią veiklą lankstumo, bent jau iš pirmo žvilgsnio, yra daugiau.

Kadangi pati esi dirbusi ir pagal darbo sutartį, ir pagal individualią veiklą, ir abu šiuos modelius esi derinusi, noriu paklausti apie lankstumą. Mūsų projekte, kalbantis su įvairiais pašnekovais, lankstumas nuolat įvardijamas kaip viena svarbiausių sąlygų, padedančių suderinti darbą ir rūpybos atsakomybes. Apie tai kalbėjome ir su Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktore, ir su tyrėjomis – visi vis sugrįžta prie lankstumo temos. Kaip atrodo tau? Kur jo daugiau ir kur lengviau susikurti tokias lanksčias sąlygas?

Gintvilė: Man atrodo, kad labai daug priklauso nuo darbo specifikos ir nuo darbdavio. Patirtys tikrai gali būti labai skirtingos. Bet bendrai, žinoma, dirbant pagal individualią veiklą lankstumo yra daugiau.

Kalbu iš savo perspektyvos, nes dirbu psichologe. Mano darbas susideda iš iš anksto suplanuotų konsultacijų, o likusį laiką skiriu pasiruošimui, administraciniams darbams, interneto svetainei, socialiniams tinklams. Todėl galiu gana laisvai planuotis laiką.

Jeigu kalbėtume apie kitokio pobūdžio individualią veiklą, kur reikia visą dieną būti savo darbo vietoje ar nuolat teikti paslaugas arba gaminti produktus, situacija turbūt būtų kitokia. Bet mano darbo atveju lankstumo tikrai daugiau.

Net jeigu kas nors netikėtai nutinka, nereikia niekam rašyti prašymų ar prašyti leidimo. Gali tiesiog susitarti su klientais, perkelti konsultaciją į kitą dieną. Tas pats ir su atostogomis – taip, jos nėra apmokamos, bet gali pats nuspręsti, kada išeiti, kiek laiko ilsėtis, ir nereikia niekieno leidimo. Tai irgi nuima nemažai įtampos.

Ieva: Girdžiu, kad vieno aiškaus atsakymo čia nėra – ir vienas, ir kitas darbo modelis turi savų privalumų ir trūkumų. Lankstumas taip pat turi abi puses.

Bet jeigu reikėtų pafantazuoti… Tarkime, reikėtų pasirinkti tik vieną variantą visam likusiam gyvenimui – arba tik individuali veikla, arba tik darbas pagal darbo sutartį. Ką pasirinktum?

Gintvilė: Vis dėlto rinkčiausi individualią veiklą. Man tas lankstumas ir laisvės pojūtis atsveria kitus dalykus. Žinoma, pradžioje reikia išmokti nusibrėžti ribas, kad neatsirastų pagunda dirbti vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai pervargsti. Reikia išmokti planuoti savo laiką, poilsį ir darbo krūvį. Bet kai jau įsivažiuoji ir atrandi savo ritmą, bent jau man individuali veikla atrodo tinkamesnis pasirinkimas.

Ieva: Ačiū už atsakymą. Labai įdomu išgirsti žmogaus, kuris yra išbandęs abu variantus, perspektyvą.

Tu paminėjai, kad esi psichologė, todėl dabar norėčiau tave pakalbinti jau kaip specialistę, o ne tik kaip žmogų, dirbantį pagal individualią veiklą. Man įdomi ne tik tavo pačios darbo patirtis, bet ir tai, su kokiomis temomis susiduri konsultacijose. Ar žmonės atsineša rūpybos, darbo ir atsakomybių derinimo temas?

Gintvilė: Kadangi dar prieš pokalbį kalbėjome apie tai, jog rūpyba iš esmės apima beveik viską, kas susiję su rūpesčiu ir santykiais, tai taip – tai tikrai viena dažniausių temų. Ji labai glaudžiai susijusi su mūsų kasdienybe, todėl žmonės natūraliai apie tai kalba ir atsineša šias temas į konsultacijas.

Ieva: Visai neseniai mačiau vienos teisininkės pasidalijimą socialiniuose tinkluose. Ji dirba su skyrybų bylomis ir pasakojo, kad labai dažnai iš žmonių girdi nuovargį vienas kitu, nusivylimą, jausmą, kad vienas partneris daro daugiau, o kitas – prisideda per mažai.

Todėl noriu paklausti tavęs kaip psichologės – ar netolygus rūpybos ir kitų bendrų atsakomybių pasidalijimas turi įtakos santykiams? Ar tai tema, kuri išryškėja konsultacijose?

Gintvilė: Taip, tikrai. Tai labai svarbi tema. Man atrodo, kad netolygus atsakomybių pasidalijimas santykius veikia labai stipriai.

Dažniausiai žmonės ima jausti, kad santykiuose nebėra lygiavertiškumo. Vienam atrodo, kad jis neša didesnę naštą, kad jo pastangos lieka nepastebėtos ar neįvertintos. Iš to atsiranda nuovargis, liūdesys, nuoskauda, pyktis. Kartais žmonės net nesugeba tiksliai įvardyti, ką jaučia, bet tie jausmai vis tiek kaupiasi ir ilgainiui ima daryti didelę įtaką santykiams bei sukelia nemažai sunkumų.

Ieva: Ir tai visiškai suprantama. Tobulų santykių nebūna, o tolygus atsakomybių pasidalijimas savaime neatsiranda. Todėl norėčiau paklausti – kokį patarimą duotum poroms, kurios nori geriau komunikuoti ir aiškiau išsakyti savo poreikius? Juk netolygus rūpybos pasidalijimas ir iš jo kylantys jausmai dažnai reiškia, kad kažkieno poreikiai lieka nepatenkinti. Ką patartum?

Gintvilė: Man atrodo, kad poreikių įvardijimas yra labai svarbus. Kai poreikiai lieka nepatenkinti, natūraliai kyla daug nemalonių jausmų. Vieni žmonės apie juos kalba atvirai, kiti pradeda reikšti juos netiesiogiai – per užuominas, pasyvų elgesį ar tylų nepasitenkinimą.

Taip pat nemanau, kad tas idealus pasidalijimas visada turi būti lygiai 50 ir 50. Gyvenime ne viską galima išmatuoti liniuote. Kartais vienam atrodo, kad partneris daro mažiau, bet galbūt jis prisiima atsakomybes, kurios nėra taip lengvai matomos ar pamatuojamos.

Todėl labai svarbus pasitikėjimas vienas kitu ir saugi erdvė kalbėtis. Tai, kas vienam atrodo visiškai savaime suprantama buityje ar rūpinantis vaikais, kitam gali būti visai nauja arba tiesiog niekada nebūti tapę įpročiu.

Klasikinis pavyzdys – šiukšlių išnešimas. Vienam atrodo savaime suprantama jas išnešti kasdien, kitam – tik tada, kai kibiras pilnas. Jeigu tai svarbu, apie tai reikia kalbėtis. Ir nusiteikti, kad kartais teks tą patį pasakyti ne vieną kartą.

Todėl mano palinkėjimas būtų komunikuoti, bet kartu ir pasitikėti kitu žmogumi. Kad pokalbis nevyktų iš įtarumo ar kaltinimų pozicijos – „tu darai per mažai“. Nes tada kitam labai lengva pasijusti nuvertintam, o iš to jau užsisuka konfliktų ratas.

Ieva: Ir tikrai ne visada žmogus kažko nepadaro iš blogos valios. Galiu pasidalyti asmeniniu pavyzdžiu – vyras neleis pameluoti. Aš, pavyzdžiui, niekada gyvenime neatkreipdavau dėmesio į dulkes ant grindjuosčių. Kol vieną dieną vyras nepasakė: „Gal jau galime jas nuvalyti?“ Ir aš nuoširdžiai nustebau, nes iki tol net nebuvau pastebėjusi, kad jos dulkėtos.

Tai labai panašu į tavo pavyzdį apie šiukšles – vienam į akis krenta vieni dalykai, kitam visai kiti. Vienam atrodo, kad šiukšles reikia išnešti kasdien, kitam – rečiau. Tiesiog visi atsinešame skirtingus įpročius.

Dar viena mintis, kurią norėčiau aptarti. Tu paminėjai, kad nebūtina visko matuoti 50 ir 50. Visai neseniai mačiau mintį, kad santykiai apskritai nėra nuolatinis penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Kartais vienas partneris gali duoti 70 procentų, kitas – 30. Kitą kartą viskas apsiverčia. Gal vienam tuo metu labai sunku, todėl kitas prisiima didesnę naštą.

Kaip tau atrodo – ar santykiai iš tiesų yra tokie gyvi, nuolat besikeičiantys?

Gintvilė: Tikrai labai pritariu šiai minčiai. Man atrodo, kad viešojoje erdvėje labai dažnai girdime tą 50 ir 50 modelį, tarsi tai būtų vienintelis teisingas variantas. Bet kartu kyla pavojus pradėti nuolat skaičiuoti – kas kiek padarė, kas daugiau prisidėjo.

O tai dažniausiai niekur gero nenuveda. Man atrodo visiškai normalu, kad vienu gyvenimo etapu santykiai gali būti 70 ir 30, kitu – atvirkščiai. Be to, yra daugybė dalykų, kurių apskritai neįmanoma pamatuoti. Taip, galime suskaičiuoti, kas išplovė indus ar nuvalė dulkes. Bet yra ir emocinė našta, kurią žmogus tuo metu neša – rūpinimasis šeima, nuolatinis planavimas, nerimas. To taip paprastai neišmatuosi ir kartais net pats žmogus negali tiksliai įvardyti, kiek tai iš jo reikalauja.

Todėl man atrodo svarbiausia ne skaičiuoti, o matyti vienas kitą.

Ieva: Taip, prisiminti, kad santykiai yra partnerystė, kurioje palaikome vienas kitą ir prisidedame prie bendro gyvenimo.

Gintvilė: Taip, būtent. Žinoma, jeigu situacija tikrai labai akivaizdi ir vienas žmogus nuolat neša gerokai didesnę naštą, tada labai svarbu apie tai kalbėti. Tam žmogui nereikėtų nuleisti rankų ar tylėti. Reikia bandyti parodyti partneriui, kaip tai atrodo iš jo pusės.

Nes jeigu skirtumas tampa labai didelis – ir jau tikrai nebe 70 ir 30, o gerokai didesnis – tada tai tampa rimta problema, kurią svarbu spręsti.

Ieva: Tai turbūt pagrindinis palinkėjimas mūsų klausytojams būtų tiesiog kalbėtis?

Gintvilė: Taip. Labai klasikinis, bet turbūt pats svarbiausias palinkėjimas – kalbėtis.

Ieva: O aš dar norėčiau pridėti vieną svarbų dalyką. Jeigu kalbatės, bet pokalbiai tampa nesaugūs, jeigu partneris ar partnerė reaguoja pykčiu, agresija, menkinimu ar jūs apskritai santykiuose jaučiatės nesaugiai, noriu priminti, kad Vilniaus moterų informacijos centre veikia Specializuotos kompleksinės pagalbos centras. Čia teikiame pagalbą žmonėms, patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje, taip pat tiems, kuriems kyla klausimas, ar tai, ką jie patiria santykiuose, jau yra smurtas ir kodėl juose jaučiasi nesaugiai.

Jeigu atpažįstate save, kviečiu nebijoti kreiptis pagalbos. Daugiau informacijos rasite interneto svetainėje lygus.lt.

Gintvile, labai ačiū tau už pokalbį, už skirtą laiką, pasidalytą patirtį ir mintis.

O mūsų klausytojus kviečiu sekti Moterų informacijos centrą „Facebook“, „Instagram“, „YouTube“ ir, žinoma, klausytis mūsų čia, „Spotify“. Ačiū, kad buvote kartu, ir iki kito karto!

Gintvilė: Ačiū, iki!