„Mes saugūs savo mieste“ konferencija kvietė susimąstyti, ar tikrai esame saugūs

Generic filters
Exact matches only
Search in title
Search in content
Search in excerpt

Kiekvienais metais lapkričio ir gruodžio mėnesiais visose valstybėse Jungtinių Tautų narėse minima Tarptautinė smurto prieš moteris panaikinimo diena, lydima tarptautinės kampanijos „16 aktyvumo dienų prieš smurtą prieš moteris“.

Ta proga Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija kartu su Moterų informacijos centru ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centru lapkričio 13 – 14 dienomis Vilniuje suorganizavo tarptautinę konferenciją „Mes saugūs savo mieste”. Taip į vieną vietą suburė tarptautinius ekspertus bei specialistus, dirbančius smurto prevencijos bei pagalbos nukentėjusiems nuo smurto srityje. Tai pirmas tokio pobūdžio Specializuotų pagalbos centrų organizuojamas renginys Lietuvoje.

Konferenciją pradėjo Lietuvos Respublikos Prezidento Ekonominės ir socialinės politikos grupės patarėja Irena Segalovičienė, kuri perskaitė Prezidento sveikinimo žodį. Jis pripažino, jog smurtas artimoje aplinkoje yra vis dar didelė problema Lietuvoje. „Smurtas turi būti nutrauktas ir likti tik istorine atgyvena“.

Amerikos ambasados politikos ir ekonomikos skyriaus vadovė Rebecca Grutz savo pranešime paminėjo, kad smurtas prieš moteris nėra patogi tema, tačiau ja labai reikia kalbėti. Vienas svarbiausių dalykų yra išklausyti ir suprasti smurto aukas. Žinoma, vien išklausymo neužtenka, reikia imtis veiksmų.

Lietuvos situacija užsienio kontekste

JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto narė ir buvusi pirmininkė Dalia Leinartė teigė, kad labai svarbu, kad lyčių lygybė būtų įgyvendinta ir viešame, ir privačiame gyvenime. Anot jos, smurto pagrindas yra diskriminacija prieš moteris. Šiuo metu smurtas Lietuvoje suvokiamas kaip sužalojimas. Nesuvokiamos kitos smurto rūšys (tik fizinis), tačiau CEDAW  konvencija (angl. Committee on the Elimination of Discrimination against Women) kitas smurto rūšis taip pat laiko smurtu.

  1. Leinartė priminė, jog Lietuva vis dar neturi ratifikavusi Stambulo konvencijos. Šiuo metu ji yra ratifikuota 34-iose šalyse. Anot jos, teisė formuoja visuomenės mąstymą, smurto negalima užglaistyti mediatoriaus pagalba, o būtent toks įstatymas Lietuvoje įsigalios nuo sausio 1 dienos. Tačiau D. Leinartė pasidžiaugė, kad kai kurie dalykai Lietuvoje keičiasi į gerą. Pavyzdžiui, Lietuvoje seksualinis priekabiavimas buvo pripažintas tik darbo vietoje. Po #Metoo skandalo ir akademinėje aplinkoje. Kitų šalių atstovės pastebėjo, jog tai, kad Lietuva dar nėra ratifikavusi Stambulo konvencijos, galima įžvelgti ir pliusą, galima pasimokyti iš kitų šalių klaidų.

Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro direktorė Dr. Dalia Puidokienė pasidalino savo darbine patirtimi. Ji Teigė, kad negalima tikėtis, jog žmogus apie seksualinį priekabiavimą prabils iš karto. Seksualinio smurto bausmės yra mažos, o žmogui kartais gali prireikti pusės gyvenimo išsigydyti sielos žaizdas.

Anot D. Puidokienės, dažnai moterys po seksualinės prievartos nesikreipia pagalbos, nes yra 3 fazės. Aukos dažnai neigia, jog buvo išprievartautos, jaučia kaltę, gėdą, kartais ir keičia parodymus.

Užsienio patirtys

Wise Action Consulting instruktorė (JAV) Laura Willson apžvelgė atsaką į seksualinį smurtą savo šalyje. Ji papasakojo apie kūno reagavimą į seksualinę prievartą bei smegenų atsaką į prievartą. Anot jos, kai kurios aukos pripažįsta, kad visada manė, jog esant išpuoliui kovos, tačiau, kai atėjo ta akimirka, jų kūnas sustingo. Tai normali organizmo reakcija į smurtą.

Laura Willson turi daugiau nei 25 metų patirtį gerinant pagalbą seksualinę prievartą išgyvenusiems asmenims. Ji buvusi Seksualinio smurto teisingumo instituto (SVJI), Minesotos koalicijos prieš seksualinį išpuolį programos vadovė.

„Rape Crisis Scotland“, nacionalinės organizacijos, dirbančios su seksualiniu smurtu Škotijoje, operacijų direktorė Sende Barton pasidalijo savo patirtimi dirbant specializuotos pagalbos krizių centre. Tai feministinė organizacija, tačiau dirba su visomis lytimis. Teikia emocinę bei teisinę pagalbą. Šis centras dirba ne tik su nukentėjusiais bei jų artimaisiais, bet ir bendradarbiauja su kolegijomis, universitetais bei mokyklomis. Taip skatina įsitraukti akademinę bendruomenę, nes viskas prasideda nuo edukacijos nuo mažų dienų.

Viešnia iš Estijos Eha Reitelman pripažino, jog situacija mūsų kaimyninėje Estijoje yra žymiai geresnė nei prieš dešimt metų. Jei Estijoje išprievartaujama moteris, ji gali kreiptis į moterų pagalbos centrą, taip pat gauti nemokamą psichologinę pagalbą, laikiną apgyvendinimą bei teisinę pagalbą. Nuo 2014 metų steigiami specialūs centrai, į kuriuos gali kreiptis ir vyrai.

Gudrun Jonsdotir Islandijos konsultavimo seksualinio smurto klausimais centro „Stigamót“ atstovė spaudai pripažino, jog Skandinavijoje seksualinio smurto situacija yra geresnė nei Europoje, tačiau į visus atvejus labai reaguojama. Pavyzdžiui, jei po įvykio moteriai gresia pavojus ar yra grasinama, Norvegijoje ji pradingsta net keliems metams, yra perkeliama į kitą miestą, turi pakeisti darbovietę, o kartais net vardą ir pavardę. 2014 metais Norvegijoje buvo net 817 tokių atvejų.

Norėdama įkvėpti ir toliau nepasiduoti Lietuvai siekiant finansavimo kovai su seksualiniu smurtu Gudrun pasiūlė visiems susitelkti: „Jei aš viena trepsiu kojomis, galbūt manęs niekas negirdi, bet jei trepsės daug daugiau žmonių, jie bus išgirsti.”

Smurtas prieš moteris ir vyrų problema

Nors konferencijoje dalyvavusių vyrų skaičius buvo nedidelis, į diskusiją buvo įtraukti ir jie, nes smurtas prieš moteris yra ir vyrų reikalas. Diskusijos metu psichologas Antanas Grižas iškėlė problemą apie lytinio švietimo ir viešo diskurso visuomenėje nebuvimą. Anot jo, dėl žinių trūkumo paaugliai nežino savo ribų, dažnai nesupranta, kaip reikia elgtis, kas yra norma.

„Žinau, kad be smurto gyventi gali ir vyrai ir moterys, tik jie turi išmokti, kaip“, – sakė Blaivybės mokytojas ir Smurto artimoje aplinkoje prevencijos programos vedantysis Jevgenijus Fedotovas.

 

Straipsnį parengė: Aušra Matulaitytė

 

Konferencijos organizatoriai: Asociacija Moterų informacijos centras, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras, Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija

 

Konferencijos rėmėjai: LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Vilniuje

 

Parašykite komentarą