Konstitucinio Teismo sprendimas dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo atitikties Konstitucijai yra džiuginantis. Tačiau dabar mūsų laukia svarbiausias žingsnis – konvencijos ratifikavimas.
Kodėl mums reikia ratifikuotos konvencijos?
Kiekvieną naktį Moterų informacijos centras, vykdantis Specializuotos kompleksinės pagalbos centro (SKPC) veiklą, sulaukia 20 pranešimų apie moteris, nukentėjusias nuo smurto artimoje aplinkoje. Galbūt atsiras tokių, kuriems 20 pasirodys kaip nedidelis skaičius, tačiau kviečiame prisiminti, kad už kiekvieno skaičiaus slypi žmogus. Nereikėtų pamiršti, kad pagalbos patyrus smurtą kreipiasi tik 17%. Taigi iš tiesų tie 20 pranešimų turėtų tapti 117 smurtą patyrusiųjų. Mažas besikreipiančių skaičius rodo, kad vis dar pernelyg toleruojame smurtą. Nors 2022 metais atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausos parodė, kad didžioji dauguma, net 94%, respondentų nepateisina smurto, akivaizdu, kad pasakyti yra lengviau nei padaryti. Smurtą toleruojame, jo neatpažįstame, pateisiname ir laiku nereaguojame.
Dabartinės teisinės sistemos nepakanka
Mūsų centro diena prasidėjusi nuo pranešimų apie smurtą tęsiasi skambučiais nukentėjusioms. Girdime istorijas apie visų rūšių smurtą ir tikrai ne po vieną smurto rūšį santykiuose. Į pagalbos procesą įsitraukia konsultantės, psichologės ir teisininkės. Dažnai vieno pokalbio neužtenka, kad pasiektum moterį, kad ji patikėtų, jog niekas neturi teisės prieš ją smurtauti ir kad ji verta gyvenimo be smurto, kad ji pati, laisva valia gali priimti sprendimus. Tai nėra lengvas kelias – kai visuomenėje gausu aukų kaltinimo ir skamba patarlės, kad nėra namų be dūmų ir pavydi, tai stipriai myli, yra sunku patikėti, kad gali būti kitaip. Kartais atrodo, kad progresas įvyko, padarėme viską, ką galėjome ir turime dar vieną sėkmės istoriją iki kol ji vėl tampa smurto pranešimu. Iš vienos pusės galime džiaugtis, kad SKPC sistema yra, kad pagalba yra prieinama. Iš kitos pusės matome, kad mes į procesą įsijungiame tik tada, kai galios ir kontrolės ratas yra smarkiai įsisukęs. Kol kas smurtas yra keliais žingsniai priekyje mūsų. Jį pasivyti ir aplenkti galime tik taikydami visapusiškas smurto prevencijos priemones, kurios turi prasidėti nuo mažens. Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo būtent tokias priemones ir siūlo – priemones nuo švietimo iki medicinos, nuo žiniasklaidos iki baudžiamojo proceso. Ją ratifikuoti yra būtina, jei norime smurtą įveikti. Ir nors mums tai atrodo akivaizdu, dažnai girdime, kad Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo ratifikuoti nereikia, nes sistemą mes jau turime – kam išradinėti dviratį iš naujo? Bėda ta, kad mūsų dviratis nevažiuoja. Negalime laiku įsitraukti į prevencijos procesą, savo sistemoje pametame naujus smurtinius santykius, skaičiuojame mėnesius ar tikrinam gyvenamąsias vietas, kad pasakytume ar čia smurtas artimoje aplinkoje ar ne. Lyg smurtas būtų mažiau nuodingas pirmą santykių mėnesį nei po 10 metų. Ir nors tobulėjame atpažindami fizinį smurtą, vis dažniau identifikuojame psichologinį, ekonominis ir seksualinis smurtas vis tiek kažkur pradingsta. Jį vis dar gaubia kalbos apie pareigą ir sutikimo santykiams nesuvokimas. Vis dar esame įsitikinę, kad sutuoktinis išprievartauti negali, kad lytiniai santykiai santuokoje yra moters pareiga. Neturime ir krizių centro, kuris specializuotųsi ir teiktų pagalbą išžaginimo ar seksualinio priekabiavimo atveju. Vis dar skiriame išprievartavimą nuo išžaginimo. Vis dar neturime vietos, kuri priimtų ir padėtų seksualinį smurtą patyrus ne artimoje aplinkoje. Ar tikrai galime teigti, kad turime veikiančią sistemą? Ar tikrai galime sau leisti ignoruoti Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo siūlomas priemones? Konvencijos ratifikavimas įpareigotų tobulinti sistemą, kad joje nebeliktų tokių spragų, kad patyrus bet kokį smurtą būtų užtikrinta specializuota pagalba orientuota į nukentėjusiąją. Kad būtų įrengtos moterims saugios prieglaudos, kurios padėtų nutraukti smurto ratą.
Smurtas lyties pagrindu
Verta kalbėti ir apie tai, kad mūsų SKPC sistema yra neutrali lyčiai. Per praėjusius metus Vilniaus apskrityje tarp nukentėjusių 80% buvo moterys. Iš jų 94% nukentėjo nuo vyrų. Taigi iš tiesų mes kalbame apie smurtą lyties pagrindu. Smurto lyties pagrindu prevencijai reikia priemonių, kurios visų pirma jį atpažįsta, o tokias priemones siūlo Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Tačiau kol jos neratifikuojame, turime priemonių trūkumą. Matome ir trūkumą sistemos, palaikančios moteris. Po smurtinių atvejų, jei visgi yra pradedamas ikiteisminis tyrimas, moterys vis dar yra aktyviai skatinamos susitaikyti, tyrimai nutraukiami dėl mažareikšmiškumo, o skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai yra didžiąja dalimi naikinami teismuose. Žinių apie smurtą lyties pagrindu trūksta, mokymų poreikis tarp specialistų yra didelis. Negalime tikėtis pokyčio, negalime laukti didesnio asmeniškai besikreipiančių skaičiaus, jei sistemoje moterys susidurs su aukų kaltinimu, antrine viktimizacija ir nuliniu palaikymu.
Kol kas tokia yra ta mūsų kasdienybė. Pranešimai, kova su įsisukusiu galios ir kontrolės ratu ir varžybos su smurtu, kuris vis keliais žingsniai prieky mūsų. Tikime, kad jį aplenkti mes galime, bet privalu pasitelkti išsamias, įvairialypes priemones – Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. To mes ir linkime!