Lukos* istorija
„Jis pradėjo gerti, daug kartų apie tai kalbėjomės. Tik tie pokalbiai nelabai duodavo naudos. Prasidėjo daugiadienės… Jis neteko darbo, tikriausiai tai ir buvo tas atspirties taškas, nuo kurio viskas kasdien mūsų santykiuose blogėjo ir blogėjo.“
Pirmą kartą vyras ranką prieš Luką pakėlė tada, kai prarado darbą. Jiedu kartu nuomojosi butą ir į jį sugrįžęs vyras buvo tarsi nesavas. „Jis rėkė, šaukė, namie skraidė daiktai, dėl visko kaltino mane, sakė, jog tai aš čia pasistengiau, kad jį atleistų…“, – pirmąjį smurto protrūkį prisimena moteris. Ji jautėsi siaubingai, nesuprato, kodėl tapo jo pykčio auka.
„Vis patikėdavau ir atleisdavau, vis dar labai mylėjau ir tikėjau tuo žmogumi. Ne kartą bandžiau kalbėtis, kad reikia apsilankyti pas specialistą, pabendrauti su psichologu, ar bent išsikalbėti apie jį kankinančias problemas, tačiau viskas pasibaigdavo eiliniu barniu ir kumščiais…
Agresija kartojosi vis dažniau, o mėlynės ant kūno tapo nuolatinės. Aš su laiku išmokau maskuoti visas tas mėlynes… Tačiau neretai tai neapsiribodavo tik fiziniu smurtu, jis paimdavo mane jėga, tada, kai to norėdavo ir kur to norėdavo…“, – skausmingą patirtį, kuri truko maždaug metus, prisimena Luka.
„Dažniausiai jis mane palikdavo vieną, primušdavo ir išeidavo, grįždavo po kelių parų, tada, aišku, atsiprašinėdavo, bandydavo taikytis, žadėdavo, kad tai paskutinis kartas… O aš vis patikėdavau, vėliau pradėjau bijoti, niekada negalvojau, kad galima taip stipriai ko nors bijoti“.
Moteris pastojo ir ilgą laiką slėpė tai nuo savo partnerio, tačiau galiausiai nusprendė, kad jis turi teisę apie tai sužinoti:
„Vieną vakarą jam pasakiau – žinai, aš laukiuosi ir mums reikia ramiai apie tai pasikalbėti, o jis tiesiog trenkė durimis ir išėjo. Grįžo tik kitą dieną, girtas, mes vėl bandėme apie tai kalbėtis, kilo barnis, mes susistumdėme ir jis man dūrė peiliu… Toliau lyg toks tuščias laiko tarpsnis, nelabai ką pamenu, iki kol gydytojas ligoninėje man pasakė – apgailestauju, bet mums nepavyko sustabdyti kraujavimo…“Kalbėdama apie šį įvykį moteris nenori pernelyg leistis į detales, tačiau užsimena apie tai, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, viskas buvo labai greitai užglaistyta. „Kai turi „gerų pažįstamų“, pasirodo, tai nesunku.
Esminė susitarimo dalis buvo, kad aš niekur nesikreipsiu vardan mūsų (mano) sūnaus, kurio netekome, o jis paliks mane ramybėje. O ir kreiptis ar ieškoti teisybės, netekus vaiko, man jau atrodė beviltiška, tuo metu trūko ne tik jėgų, bet ir noro gyventi“, – atvirai kalba Luka. Persekiojo stiprus kaltės jausmas.
Moteris po kūdikio netekties nutraukė visus ryšius su smurtautoju, tačiau neslepia, kad to kaina buvo per didelė. „Buvo labai sunku suvokti faktą, kad man reikėjo prarasti vaiką, jog galėčiau trenkti durimis ir išeiti.
Man reikėjo prarasti vaiką, kurį taip smarkiai bandžiau apsaugoti, kad pagaliau atsitokėčiau ir pamatyčiau, kokia ta realybė iš tiesų. Kankino nemiga, depresija, ištisai vartojau vaistus, ne kartą bandžiau žudytis, ilgai kaltinau save ne dėl to, kad mane mušė ar prievartavo, ne dėl to, kad pati save pastačiau į aukos poziciją ir leidau jam tuo naudotis, bet dėl to, kad nesugebėjau ištesėti vienintelio sau duoto pažado, neapsaugojau gyvybės, augančios manyje.“
Vis dėlto moteris pripažįsta, kad ieškoti pagalbos nebuvo lengva. Kelis mėnesius ji bandė tvarkytis pati, tačiau galiausiai prasidėjo stiprūs nerimo priepuoliai, persekiojantis kaltės jausmas, dėl kurių ji ryžosi kreiptis pagalbos į SKPC.
*Moterų vardai pakeisti, istorijos – tikros, užrašytos SKPC konsultančių, įrašytos Pagalbos moterims linijos savanorių.
