Moterų, patyrusių psichologinį, fizininį, ekonominį smurtą artimoje aplinkoje nemažėja, bet džiugu, kad vis daugiau moterų pradeda apie tai kalbėti garsiai. Norime pasidalinti dar keliomis nuoširdžiomis, tikromis istorijomis, kurias surinko “Specializuotos pagalbos centrai” iš visos Lietuvos. Plačiau apie Jų veiklą galite rasti čia:
[su_button url=”https://www.lygus.lt/SPC” target=”blank” style=”flat” background=”#009072″ size=”8″]Specializuotos Pagalbos Centrai[/su_button]
“Einu vieną tamsų vakarą po darbo namo. Jaučiu, kažkas pasikeitė, bet vis dar nesuprantu, kas. Tiesiog kvėpuoti lengviau. Ir staiga suvokiu – manęs niekas nepersekioja, niekas neina ar nevažiuoja iš paskos. Skaidru ir šviesu paliko nuo minties, kad darausi vis laisvesnė: galiu dirbti, mokytis, tobulėti. Pagaliau man niekas namuose negrasins, neužsimos smogti, netampys, nemuš. Mudu su vaikučiu esame saugūs.
Mano istorija tokia pati, kaip ir visų smurtą patyrusių moterų, ar bent panaši. Turėjau draugą, vadinamąjį sugyventinį. Mylėjome vienas kitą, maniau, kad taip bus visą gyvenimą. Tada dar nežinojau, kad jis prastai elgėsi su buvusia žmona. Tvirtai tikėjau, kad man nieko panašaus neteks patirti, kad esu saugi už mylimo vyro pečių. Susilaukiau sūnelio, neturėjau specialybės, nedirbau. Jis mudu išlaikė.
Tada ir pradėjo keistis. Tapo atžarus. Susilaukiau daug patyčių, pradėjo mane menkinti. Sakė, kad esu niekam tikusi, kad jis priverstas mus išlaikyti, žemino, prikaišiojo nebūtus vyrus. Po kiek laiko jau pradėjo ir mušti. Bėgdavau iš namų. Buvo gėda prieš aplinkinius, nieko nesakydavau artimiesiems. Vaikščiodavau mėlynais paakiais ir aiškindavau, kad netyčia užsigavau. Bėgo laikas, vaikutis paaugo, bet padėtis nesikeitė, atvirkščiai, tik blogėjo – tapau užguita, uždara, nenorėjau su niekuo bendrauti. Buvau žeminama, mušama. Man išsiruošus į miestą vyras persekiodavo, sekdavo, kur einu, kiek užtrunku, su kuo bendrauju, tikrindavo mano telefoną. Buvo siaubinga.
Bet kartą kaimynė, kuri gyvendama šalia matė ir girdėjo, kas dedasi mūsų namuose, neapsikentusi man papasakojo apie Tauragės moters užimtumo ir informacijos centrą, kuriame galima sulaukti pagalbos panašiais atvejais. Ji ir paskambino į Centrą, susitarė dėl susitikimo laiko. Man buvo gėda tenai eiti, pasakoti apie savo gyvenimą, tačiau supratau, kad blogiau būti jau nebegali. Nusprendžiau – kas bus tas. Labai jaudinausi, išgyvenau, mintyse perkratinėjau visas patirtas nuoskaudas. Kai nuvykau į Centrą, pasijutau tokia sukrėsta, kad nepajėgiau pratarti nė žodžio: barškėjo dantys, buvo silpna, laužė rankas, beveik netekau sąmonės. Man iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Medikai man padėjo ir išvažiavo. Bet nuo tos dienos patikėjau, kad nesu viena, kad mane palaiko, stengiasi visokeriopai padėti. Ilgus metus bendravau su Centro darbuotojais, jaučiau jų rūpestį. Gavau didžiulę psichologinę, emocinę ir teisinę pagalbą. Sustiprėjau, atgavau pasitikėjimą savimi. Pradėjau mokytis.
Dabar jau turiu specialybę, darbą, esu laisva savo mintyse. Labai dėkoju už visa tai Tauragės moters užimtumo ir informacijos centrui. Tik jo darbuotojų dėka pasikeitė mano gyvenimas. Sugebėjau įveikti save, tapau kitu žmogumi. Mudu su sūneliu laimingi, galime gyventi ramiai ir saugiai.”
Aušra. Istorija pasidalino Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras
Tikimės jog šios istorijos paskatins jus kreiptis pagalbos ir netylėti jei matote smurtą aplink save.
Pranešk apie smurtą šeimoje – skambink 112.
Patyrei smurtą? Kreipkis į Specializuotos pagalbos centrą. www.lygus.lt/spc