Straipsnio autorė žurnalistė Rugilė Audenienė, alfa.lt
Keturiolikos metų mergaitė, prievartauta daugybę kartų, patyrusi kelis abortus, ir garbaus amžiaus senolė, kentėjusi vaikų smurtą. Emocinis ir fizinis smurtas artimoje aplinkoje Lietuvai kainuoja daugiau nei milijardą eurų per metus, tačiau nubausti juo savo problemas sprendžiančius dažnai pritrūksta įrodymų. Viena iš tyliausiai savo istorijas pasakojančių smurtą patiriančių grupių – vyresnio amžiaus moterys.
Kenčia nuo vaikų ir partnerių
Prieš trejus metus ilgą smurto periodą išgyvenusi, skriaudžiamų moterų beviltiška padėtimi nusivylusi pagyvenusi vilnietė pratrūko – nusprendė susideginti norėdama atkreipti dėmesį į šią pensinio amžiaus problemą, apie kurią jos bendraamžės nekalba. Išėjusi iš namų, staiga prisiminė skaičiusi straipsnį apie Vilniaus miesto krizių centrą ir užsuko į šią organizaciją pasikalbėti. Papasakojusi sunkią gyvenimo istoriją ir apie norą atkreipti visuomenės dėmesį į smurto prieš moteris problemą, po truputį atrado sau priimtiniausią išeitį iš susidariusios situacijos. Po kurio laiko, pabendravusi su specialistais, vilnietė išsiskyrė su vyru, jų vaikai tapo saugesni, o pati moteris ėmė sportuoti, vesti renginius, susikūrė geresnį gyvenimą.
„Smurtą vyresnio amžiaus moterys patiria nuo vaikų arba nuo garbaus amžiaus gyvenimo palydovų, su kuriais užmezgė santykius, susilaukė atžalų ir galvojo, kad turės ramią, saugią senatvę. Ir staiga tos ramios, saugios senatvės nėra. Atrodytų, tai aukso amžius, kada vaikais rūpintis nebereikia, kai tu gali gyventi sau – bet gyventi negali.
Smurtas visai neseniai „išėjo iš namų“ ir tapo visuomeniniu reiškiniu, dar neseniai tai buvo privatus reikalas, jei moteris skirdavosi, žmonės kalbėdavo – ką tu, toks vyras, su juo galima gyventi, tu nemoki. Jos toje epochoje užaugusios, subrendusios, vaikus užauginusios“, – apie sunkiai besikeičiančius vyresnio amžiaus moterų įpročius pasakojo Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė.
Krizių centro darbuotojams neseniai teko pasirūpinti ligota pensininke, kurią savo verslą sumanę kurti dukra ir žentas vertė parduoti būstą. Moteriai nesutikus, artimieji bausdami ja nesirūpino – netekusi daug svorio, kurį laiką nevartojusi reikalingų vaistų senjorė į specialistų globą pateko jos būkle susirūpinus kaimynams. Šiuo metu ji prižiūrima senelių globos namuose.
Apie vyresnio amžiaus moterų patiriamą fizinį, emocinį smurtą, piktybišką nepriežiūrą, pasak N. Dirginčienės, mūsų visuomenėje dar kalbama nedaug, nors dažnu atveju joms tokiuose santykiuose su artimaisiais teko gyventi nuo pat jaunystės. Ji prisiminė susitikimą su pagyvenusių žmonių choro narėmis – prie arbatos puodelio jos išpasakojo savo istorijas. „Praktiškai visos moterys verkė dėl to, kad jų jaunystėje nebuvo jokių pagalbos centrų, nes smurtinis patyrimas atėjęs iš labai seniai, negali sakyti, kad tai pilietinės demokratinės valstybės požymis.
Jos sakė, kad, nukentėjus nuo smurto, belikdavo eiti laukais, paverkti šieno kaugėje, pasiguosti kaimynei. Pagyvenusių moterų smurtas yra kompleksinė problema – ir sveikatos, sumažėjusios finansinės galios. Apsaugos nuo smurto įstatyme yra sąvoka „pasyvus smurtas“ arba neveika, kai žmogui nepadedi ir jis dėl to gali numirti“, – atkreipė dėmesį Vilniaus miesto krizių centro atstovė.
„Per lengvas“ smurtas – koziris smurtautojams
Lietuvos Respublikos Seimas prieš ketverius metus priėmė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kuris pripažino smurtą šeimoje visuotiniu reiškiniu, ne privačiu reikalu. Vis dėlto, kai kurių parlamentarų ir savivaldybėse dirbančių specialistų nuomone, Lietuva neturi aiškios strategijos spręsti smurto artimoje aplinkoje problemos. Trūksta ir pasiryžimo nustatyti grėsmes aukai, įvertinti, kokios pagalbos reikia, apsaugoti jos teises.
„Man atrodo, mes turime kalbėti apie bausmės ir pagalbos aukoms santykį. Moterys nesikreipia arba nustoja kreiptis dėl patirto smurto, nes jas „per lengvai“ sužalojo, sako, jeigu būtų sužalotos stipriau, įrodyti taptų lengviau, psichologinį smurtą įrodyti apskritai sunku.
Jei didžiausią dėmesį skiriame fiziniam smurtui, jį gebame atpažinti, bet ignoruojame psichologinį, kuris yra pradžia, paskui po penkiolikos, dvidešimties metų kalbėsime, kad vaikai užaugo įtampoje ir naudoja smurtą, nes matė, kaip smurtavo suaugusieji. Tą elgesį redukuojame, man atrodo, tai yra mūsų bejėgystė ir koziris smurtautojams, kad nemokame įrodyti psichologinio smurto. Nors turime ir specialistų, ir technologinių priemonių. Skaičiuojame biudžeto milijardus, o jei paskaičiuotume, kiek nesukurta produkto, kiek vaikų blogai užauginta dėl smurtinių santykių“, – sakė N. Dirsienė.
Fizinę, emocinę ar seksualinę prievartą patyrusios moterys, pasak specialistės, dažnai nenori nutraukti smurtinių santykių, todėl kalbama apie programas, kurios padėtų krizę patyrusiems partneriams vėl imti gyventi kartu. Kita vertus, noras „turėti vyrą“ būna susijęs su emocine ar ekonomine priklausomybe, smurtautojai tuo naudojasi ir jaučiasi nebaudžiami. Smurtinė kultūra tokį įsivaizdavimą palaiko.
Skaitydami smurtą patyrusių moterų istorijas vyrai sutriko
Nuo 1991 metų kasmet lapkričio 25-ąją organizuojama tarptautinė socialinė akcija, 16 aktyvumo dienų, skirtų atkreipti dėmesį į smurto prieš moteris problemą. Simbolinis laikotarpis skirtas priminti, kad smurtas prieš moteris yra žmogaus teisių pažeidimas.
Trečiadienį Vilniuje pakvietusi į konferenciją, pristatančią smurto prieš moteris iššūkius, asociacijos „Moterų informacijos centras“ direktorė Jūratė Šeduikienė priminė 1997 metais atlikto tyrimo rezultatus. Jis parodė, kad 63 moterys iš 100 bent kartą patyrė vyrų smurtą. 42 moterys iš 100 patyrė sutuoktinių, partnerių seksualinį smurtą. 71 iš 100 moterų patiria nepažįstamų vyrų, 11 – pažįstamų vyrų seksualinį priekabiavimą.
Smurtas artimoje aplinkoje Lietuvai kainuoja daugiau nei milijardą eurų per metus. Ir ne vieną svetimos gėdos akimirką – kai aktorės ir laidų vedėjos Beatos Tiškevič projekto „Moterys kalba“ dalyvių patirto smurto istorijas buvo paprašyti perskaityti žinomi šalies vyrai, daugelis gerokai sutriko.
„Įprasta, kad šiomis temomis kalba moterys, o reikia visų visuomenės dalių“, – sprendimą pakviesti vyrus perskaityti laiškus su tikromis moterų istorijomis apibūdino B. Tiškevič.
Ne vienas juos skaitęs vyras prisipažino, kad jaučia gėdą už tuos nepažįstamus smurtautojus. Laiškuose, kuriuos skaitė muzikantas Andrius Mamontovas, apžvalgininkas Andrius Užkalnis, komikas Olegas Šurajevas, žurnalistas Šarūnas Černiauskas, radijo laidų vedėjai Jonas Nainys ir Richardas Jonaitis, moterys anonimiškai pasakojo apie skaudžias savo patirtis. Vienas seksualiai išnaudojo artimi suaugusieji dar vaikystėje, kitas pažįstami jaunuoliai prievartavo paauglystėje, trečios netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje ir negalėjo pasipriešinti. Žinomi vyrai, gavę vokus su moterų istorijomis, nesitikėjo sulaukti tokių atvirai apie nusikalstamą smurtinį elgesį parašytų prisipažinimų.
Iš 25 projekto dalyviams papasakotų istorijų net 19 įvyko artimoje aplinkoje – mergaitės, jaunos ir vyresnės moterys patyrė tėvų, brolių, patėvių, dėdžių, kaimynų, partnerių seksualinę prievartą.
Policiją kviečia problemai įsisenėjus
Lietuvoje tikslią seksualinio smurto statistiką nustatyti yra sudėtinga, nes aukos tyli dėl daugelio priežasčių, tačiau, remiantis 2010 metais atlikto tyrimo medžiaga, 25 proc. mergaičių iki 18 metų yra patyrusios seksualinį smurtą. Tai yra kas ketvirta mergaitė.
Patyrusios seksualinį smurtą šeimos aplinkoje, jos dažnai sulaukia prašymo iš kitų šeimos narių apie tai daugiau niekada nekalbėti. Aukos pasirenka tylėti ir dėl to, kadvisuomenė vis dar sigmatizuoja seksualinio smurto temą, verčia jas pajusti kaltę ir gėdą.
„Tai, ką skaitė garsūs žmonės ekrane, policijos suvestinėse tenka skaityti labai dažnai. Nuo 2012 metų pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje mažėja nežymiai, tik apmaudu, kad, pradėjus tyrimus, kalbantis su artimaisiais, kaimynais, išgirstame, kad tai ne pirmas atvejis, įsisenėjusi problema“, – vieną iš problemų įvardijo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos viršininkas Vytautas Grašys.
Su nuo smurto nukentėjusiomis moterimis dirbančių specialistų teigimu, policijos pareigūnai, iškviesti dėl smurto artimoje aplinkoje, dar linkę klausti, ar nukentėjusiosios norėtų rašyti pareiškimą. Ne visos fizinę ir emocinę žalą patyrusios moterys žino, kad įstatymai leidžia smurtautoją tramdyti be jokių papildomų raštų.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kontrolierės Agnetos Lobačevskytės nuomone, smurtas prieš moteris yra tiek vyrų, tiek moterų teisių pažeidimas. „Esu įsitikinusi, kad smurtas atsiranda tada, kai mes negerbiame to žmogaus, prieš kurį smurtaujame“, – konferencijoje sakė kontrolierė.
Jaunuoliai neatpažįsta toksiškų santykių
Bendra emocinė smurtautojo ir aukos kraujotaka išsivysto pamažu – susitinka du lygiaverčių santykių nemokantys kurti jaunuoliai, vienas ima daryti spaudimą, kitas mokosi paklusnumo. Abu įsitikinę, kad be dramos meilės nėra, o išsivadėjus įsimylėjimo chemijai kursto dirbtinius konfliktus, sprendžiamus pasitelkiant „tikro vyro“ ir „tikros moters“ stereotipus. Tokias išvadas apie Lietuvos jaunuolių kuriamus, dažnai nebrandžius ir prie smurto vedančius santykius daro tyrimą apie jaunų porų romantinių santykių kokybę baigiantys atlikti labdaros ir paramos fondo „Frida“ nariai. Apibendrinę rezultatus, jie kurs testą, kuriuo merginos galės pasitikrinti, ar jų ryšiai neturi toksiškų santykių požymių.
Pusmetį draugaujančios su vaikinais, bet kartu su jais negyvenančios 18–29 metų merginos, kalbėdamos su tyrimo autoriais, atskleidė, kad šalies jaunimas į santykių kūrimą atsineša didelių reikalavimų ir mažai žinių apie lygiavertį bendravimą poroje. Nustojus organizme siautėti cheminiams procesams, dažnai išsigąsta, galvoja, kad meilė baigiasi, ir pradeda ieškoti kito partnerio arba dirbtinai kurti konfliktus. Aplinkos stereotipai meilę įpratina vertinti kaip dramatišką ryšį – taip nekalti vienas kito telefonų tikrinimai, įkalbinėjimai apriboti santykius su draugais įsuka psichologinio, kartais ir fizinio smurto ratą. Pirmųjų smurto ženklų jauni žmonės dažnai neatpažįsta, tampa emociškai priklausomi nuo kontroliuojančio partnerio.
Pirmuosius tyrimo rezultatus Alfa.lt atskleidusi fondo „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė, dalyvaudama įvairiuose seminaruose, pastebi, kad paaugliams knieti kalbėtis apie bendravimą tarp lyčių, santykių kūrimą, diskutuoti, bet mokyklose neprigyja jiems aktualius klausimus nagrinėjančios švietimo programos. Vienintelės prieinamos moko ne lygiaverčių santykių, o moteriško nuolankumo, neadekvataus lyčių bendravimo, kuris paskui gali virsti toksiška valdingo ir paklūstančio partnerių simbioze.
„Labai norėtume daugiau dirbti kartu su vyrais, nes, fondo „Frida“ komandos nuomone, lyčių suskaidymas ir nuolatinis akcentavimas – vieni iš Marso, kiti iš Veneros, visi tokie skirtingi, kad negali vienas kito suprasti, ir veda prie nesusikalbėjimo. Kuo mes tuos skirtumus daugiau akcentuosime, tuo daugiau bus nesusikalbėjimo ir smurto, nes galios santykis ir atsiranda tada, kai pabrėžiame, kokie mes nevienodi. Jei esame lygiaverčiai, neišskiriame savo ypatingų tiek biologinės, tiek socialinės lyties skirtumų, atsirandame egalitariniuose santykiuose.
Didelė problema, kad nedarome prevencijos. Sakykime, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra sukūrusi smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims programą, pabrėžiama pozityvi tėvystė, dar kažkas, bet lyčių lygybės ten nėra. Aš pati dalyvavau darbo grupėje, programa buvo ilgai kuriama, paskui skubotai užbaigta. Nors mes esame Europos Sąjungos šalis, turėtume tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus vykdyti, nuo lyčių lygybės aspekto visąlaik nueiname, ir tada išeina, kad smurtas tampa „kažkieno“ problema; vieni vargšai, kuriuos reikia gelbėti, kiti blogieji“, – dabartinę situaciją apibūdino nevyriausybinės moterų organizacijos, siekiančios skatinti ir diegti lyčių lygybę, mažinti diskriminaciją, smurtą prieš moteris, šviesti visuomenę, vadovė.
Pirmieji tyrimo rezultatai rodo, kad labai daug jaunų žmonių kuria vadinamuosius nebrandžius santykius. Jie eina į juos su dideliais reikalavimais, draugauja, palaiko intymius santykius, ir kai bendravimas stabilizuojasi, aistra mažėja, išsigąsta, galvoja, kad meilė baigiasi. Tada pradeda ieškoti kito partnerio arba dirbtinai kurstyti konfliktus. Jiems atrodo, kad be dramos meilės nėra, tarpusavio dramos kurstomos dirbtinai, bandant sukelti vienos ar kitos pusės pavydą, yra sekimo, persekiojimo elementų – visi šie dalykai veda prie smurto. Gražiai prasidėję santykiai tokiu atveju virsta smurto ratu.
Skaitykite daugiau portale alfa.lt
Projektą „Veikime kartu“ įgyvendina Asociacija Moterų informacijos centras, projektą finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
