Autorius: Lietuvos neįgaliųjų forumas
Daugelis esame matę reljefinius meno kūrinius, skirtus žmonėms su regėjimo negalia. Tai paveikslai ar knygų iliustracijos su iškilusiu paviršiumi. Tačiau, kaip regos negalią turinčiam žmogui pajusti ekrane rodomą meninio filmo peizažą arba spektaklio scenografiją, personažų kostiumus? Vaizdai, kūno kalba, nebylūs veikėjų veiksmai neabejotinai kuria reikšmes be kurių meno suvokimas yra ribotas. Garsinis vaizdavimas, metodas, kuriuo vaizdas verčiamas tekstu, padeda regėjimo negalią turintiems žmonėms išplėsti supratimo ribas, tačiau Lietuvoje taip pritaikytų spektaklių ar kino filmų – vos keletas.
„Pirmo spektaklio įspūdį prisimenu labai gerai – jaučiausi gavusi itin didelį informacijos perteklių. Po tokio bado, tas nežmoniškas kiekis atrodė itin didelis“, – sako neregė Irma Jokštytė, dalyvavusi dviejuose akliesiems pritaikytuose spektakliuose. Mergina pasakoja, kad tik po šios patirties suprato, kiek iki tol iš jos buvo atimta: „Girdėdamas tik tai, kas vyksta, negali būti tikras, ar susidarai teisingą nuomonę apie girdimų garsų pobūdį. O girdėdamas veiksmo ir vaizdų apibūdinimus ausinėse, tampi visaverčiu spektaklio dalyviu ir vertintoju. Turi galimybę analizuoti spektaklyje pasitelktas priemones, metaforas, visas kontekstas ir siužetas yra visiškai aiškus.“
Vakarų šalyse garsinio vaizdavimo metodas, kai spektaklio, kino ar bet kokios kitos programos metu per ausines ar dialogų tarpuose vertėjas apibūdina vykstančius veiksmus ir vaizdus, profesionaliai taikomas nuo praėjusio amžiau antros pusės. Lietuvoje dažniausiai pritaikomi spektakliai. Nuo 2012 metų tai nuosekliai organizuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Šios organizacijos atstovė Lina Puodžiūnienė pasakoja, kad jie neapsiriboja vien ausinėse skambančiu vaizdų ir veiksmų apibūdinimu: „Lankytojai prieš pat spektaklį susitinka su aktoriais, kalbasi apie jų personažų charakterius ir išvaizdą, vėliau eina į sceną, kur yra supažindinami su scenografija, gali ją paliesti, tokiu būdu neregintieji geriau supranta, kaip vyksta veiksmas spektaklio metu.“ Teksto parengimas, t.y. vaizdų vertimas į tekstą, o vėliau tinkamas jo perskaitymas, reikalauja žinių ir praktikos, todėl to, kaip atskiros specialybės, mokoma Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, kuriame studentai rengiami ne tik pritaikymo metodų akliesiems, bet ir kurtiesiems.
Irma Jokštytė. Asmeninio albumo nuotr.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos specialistė Lina Puodžiūnienė sako, kad kai parengiamas vaizdo vertimo tekstas, svarbu jį perskaityti tinkamai – t.y. suspėti į tarpus tarp aktorių kalbos, mokoma ir kaip intonuoti, kad tekstas būtų perteikiamas neutraliai. Taip atrodo Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Tėvas“ vertimo teksto ištrauka:
Pamažu įsižiebia šviesos. Už širmos matomas sniege sukaustyto sodo vaizdas. Taip pat – didelis valgomasis stalas. Pradeda ryškėti žmonių bei kambaryje esančių daiktų siluetai. Už širmos vaizduojamas valgomasis, už kurio langų apsnigę medžiai. Berta ir Laura vaikštinėja po namus. Tuomet Laura pasodina dukterį ant kėdės ir pradeda pinti jai kasas. Tolumoje girdisi rotmistro bei kunigo balsai, aidi jų juokas. Laura baltu kaspinu suriša pabaigtą pinti kasą. [Sinchroniškai, greičiau, 8s] Įeina Noidas ir įneša eglę. Berta pašoka nuo kėdės tik su viena kasa ir laksto aplink ją.
Berta: Eglėėėėėėėė!
Regėjimo negalią turinti Irma Jokštytė sako, kad pritaikyti spektakliai yra ypač reta patirtis, todėl jai pasitaikius mergina stengiasi kiek įmanoma labiau įsijausti ir naudotis galimybe, tačiau kartais pagalvoja ir apie pritaikymo kokybę, kuri, dėl esančių aplinkybių, nekyla: „Mes gauname tik tai, ką studentai paruošia savo mokymosi procese. Jokio tęstinumo jų moksluose nėra, todėl sunku norėti ko nors daugiau.“ L. Puodžiūnienės teigimu, spektakliai reti, nes jų pritaikymui reikalingos lėšos (garso aparatūrai, ausinėms), o siekiant kokybės – būtina vertėjų patirtis: „Patirčiai sąlygų nėra, nes nėra garsinio vaizdavimo vertėjų paklausos, taigi vos baigę studijas, jie priversti imtis darbų ne pagal specialybę. Mes priversti dirbti su vis naujais studentais, kuriems kartojame tas pačias pastabas.“
Garsinio vaizdavimo vertėjo specialybė nėra paklausi, nes, pasak L. Puodžiūnienės, niekaip nepavyksta įtikinti atsakingų institucijų, tarp kurių Kultūros ministerija ir nacionalinis transliuotojas, kad tai yra būtina informacijos ir kultūros pritaikymo paslauga didelei daliai piliečių: „Mes dalyvaujame susitikimuose, nuolat pristatome šį mūsų poreikį, taip pat užsienio praktiką, kur, pavyzdžiui, televizijos pulteliu, meniu programoje leidžiama pasirinkti reikiamą pritaikymą priklausomai nuo negalios pobūdžio, tačiau jokio judesio nėra, nėra nei vieno tam skirto etato.“ Aklųjų bendruomenė prašo, kad Lietuvos nacionalinis transliuotojas – LRT –pritaikytų bent dalį meninių, dokumentinių filmų, taip pat dalį programos vaikams, tačiau motyvuojant autorinėmis teisėmis tą daryti atsisakoma. L. Puodžiūnienė niekaip nesupranta, kodėl kitos šalys tokias galimybes suteikti gali, o pas mus vis prisigalvojama nesamų kliūčių. Šiuo metu LRT mediatekoje galima rasti vieną vienintelį garsinio vaizdavimo metodu pritaikytą filmą – A. Žebriūno „Gražuolę“.
Lina Puodžiūnienė. Asmeninio archyvo nuotr.
„Garsinio pritaikymo spektras labai platus – nuo spektaklių ir kino iki sporto varžybų ir net paveikslų“, – pasakoja L. Puodžiūnienė. Kaip tik dabar Nacionalinėje dailės galerijoje galima pamatyti 10 akliesiems pritaikytų nuolatinės ekspozicijos paveikslų. Prie šių meno kūrinių įmontuoti stovai su reljefiniais paveikslų variantais, kuriuos galima liesti, o per ausines suteikiama proga pasiklausyti informacijos apie konkretų meno kūrinį. „Aš labai džiaugiuosi, kad Nacionalinė dailės galerija nepadarė atskiros salės ar atskiros parodos akliesiems, tie paveikslai pritaikyti nuolatinės ekspozicijos erdvėje, todėl aklieji parodą lanko drauge su visais“, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos specialistė L. Puodžiūnienė.
Ji, jau daug metų dirbanti su meno projektais žmonėms su negalia, pabrėžia, kad garsinis vaizdavimas padeda išplėsti suvokimo ribas to meno, kuris pirmiausiai yra skirtas regintiems, bet, specialistės teigimu, labai svarbu ir tai, ką aklieji, pasitelkdami meną, gali duoti regintiems.
L.Puodžiūnienė kalba apie pojūčių teatrą, kuris patiriamas užrištomis akimis, tokiu būdu sujautrinant kitus žmonių pojūčius – klausą, lytėjimą, kvapus. Jos organizacija subūrė mišrią – tiek reginčių, tiek neregių – menininkų komandą, kuri drauge kūrė pojūčių misteriją „Muzikos kalba tamsoje“.
„Misterijos žiūrovai atvedami ir sėdi uždengtomis akimis, jie nemato, kas dainuoja, kas groja, negali vertinti pagal išvaizdą, aktoriai vaikšto po salę leisdami įvairius garsus, kai reikia – suteikdami ir fizinius pojūčius, kad žmogus kuo labiau įsijaustų visomis juslėmis, išskyrus regą“, – teigia L. Puodžiūnienė. Ši misterija už kūrybingą stereotipų apie negalią griovimą ir ribas praplečiantį pasaulio suvokimą nominuota 2017-ųjų Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose Metų proveržio kategorijoje.
Šis straipsnis yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų, vyksiančių kovo 22 d., dalis. Tiesioginę transliaciją galėsite stebėti per LRT Kultūros kanalą, 17:30 val.
Apdovanojimus organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.