Meilė, nepageidaujamas dėmesys, iššūkiai sakant ne ir net persekiojimas – jaunuoliai bei jų draugai mokykloje ir už jos ribų susiduria su įvairiausiomis situacijomis. Vieni dažniau, kiti rečiau, tačiau visiems situacijos yra žinomos ir visi savu laiku esame tą išgyvenę. Užaugę ir baigę mokyklas, įgiję naujų žinių, tokias patirtis pradedam vertinti iš kitos perspektyvos, kitaip vertiname savo bei kitų elgesį. Tačiau svarbiausia yra tai, kaip reaguojame ir kaip elgiamės situacijai tebevykstant. Niekas kitas geriau už moksleivius nežino dabartinės padėties mokyklose, nežino, kokios situacijos kyla. Taigi, mūsų ekspertės pakalbino keturis moksleivius, kurie pasidalino savo požiūriu bei istorijomis.
Persekiojimas – meilės rodymas ar dėmesio išraiška, ar neigiamas reiškinys?
Buvo taip – šiandien pakeliui namo iš mokyklos vėl mane sekė keli vyresniokai. Klausimas, persekiojimas – meilės rodymas ar dėmesio išraiška, ar neigiamas reiškinys? Nes žmogaus persekiojimas gali blogai baigtis. Ką jūs apie tai manote? Galbūt ir pasitaikiusių situacijų su nutrauktais tam tikrais santykiais, pavyzdžiui, kai nutraukus santykius žmogus vis tiek nuo tavęs neatstoja. Ar esat susidūrę ar girdėję apie tai ir ką galvojat?
– Mano nuomone, tai yra neigiamas reiškinys ir persekiojimas, nes tada, tarkim, žmogui gali išsivystyti baimė, kad va, aš einu iš mokyklos ir vėl mane jie persekios, gal aš palauksiu kokią valandą kitą, kol jie išeis iš mokyklos, kad aš galėčiau ramiai grįžti namo. Arba, pavyzdžiui, iš namų irgi gali būt baimė išeit: „o jei jie stovės prie mano durų ir lauks manęs?“ Tai aš manau, kad tam tikru momentu gali ir kažkokios psichologinės problemos žmogui atsirasti.
– Na, aš sutinku su šita nuomone, asmeniškai pati nesu su ja susidūrusi, bet iš draugių žinau, kad draugės pačios taip elgdavosi, kai išsiskirdavo su vaikinais, tai jos vaikinus persekiodavo. Tai irgi būna tokie dalykai. Aš žinau, kad ir tiems vaikinams nelabai patiko ir irgi pas vaikinus tada išsivysto baimė, tai manau čia toks penkiasdešimt ant penkiasdešimt, mergina vaikinas.
– Aš asmeniškai su tuo nesusidūręs, bet jeigu iš karto jau kažkas tokio pasireiškia, tai manau iškart jau reikėtų ir spręst, tam pačiam žmogui galvot ką daryt. Kalbėti, iš karto, ta prasme, su tais žmonėm. Manau, pirmas žingsnis būtų juos pačius prispaust ir su jais pačiais pasikalbėt, o jeigu ne, tai tada jau į išorinius kažkokius tai žmones kreiptis.
– Aš irgi sutinku, kad tai yra labiau smurtas, na ne smurtas, bet yra spaudimas, nes išreikšti savo dėmesį žmogui gali visiškai kitu būdu, o ne jį persekiodamas ir jam įvarydamas įtampą. Tikrai sutinku su kitais, kad tai gali net psichologinių problemų žmogui įvaryt ir pažeist.
O tokios situacijos dažniau kyla, kai, pavyzdžiui, nutraukia santykius ar būna ir taip, kad persekioja, nes labai, įsimyli ir bando kažkaip reikšti tą savo dėmesį, kur kaip ir sakai, kad ne, bet vis tiek neatstoja. Ar būna tokių atvejų? Ar daugiau čia, kai išsiskiria žmonės?
– Kad abiejose pusėse būna. Dažnai kai patinka žmogus tai irgi persekioja, bando sužinot apie tą žmogų, bet kažkaip manau ne tą biški sprendimą pasirenka, nes labai ne kaip.
Gal atsimenate kažką iš praktikos, ką girdėjot?
– Aš tai mažai susidūręs su tokiais dalykais. Bet gali būti ir taip, kad, pavyzdžiui, kad persekioja vien dėl to, kad nori kažką padaryti, vien iš kažkokių tai blogų norų kitam žmogui.
Ar mokat pasakyt „ne“? Ar dažnai išeina pasakyti „ne“? Ar paprasta pasakyti „ne“? Gal turit iš draugų pasakojimų kai nutraukiami santykiai, pasikalbi su tuo žmogum, pasakai „ne“, bet niekas nesikeičia. Kaip dar galima nutraukti, kaip tą „ne“ pasakyt, kad žmonės suprastų? Arba kokio „ne“ nesupranta?
– Čia gali būti sunku. Eit iš karto pas tą žmogų ten ir kažką tai, nežinau, sakyt… Su juo ten kalbėtis. Pasakyt ne, tai turbūt nėra pats lengviausias dalykas, bet aš manau, kad iš tikrųjų labai verta pabandyt vis tiek, bet kad aiškiai, ta prasme prieini ir pasakai jam viską, ką tu nori. Aiškus turi būt ne, nes tu nežinai, nu tai gal tas žmogus atstos, gal neatstos, visais atvejais reik pabandyti.
– Asmeniškai, kai išgirstu kad vaikinas labai drąsiai kalba šitoj situacijoj, o jeigu man tektų susidurt su tokia situacija.. man ne būtų labai sunku pasakyt, nes aš šiaip esu labai tolerantiškas žmogus ir aš visų žmonių bendravimą priimu. Su visais galiu bendraut ir kai pastebiu, kad tas bendravimas jau yra perdėtas ir yra per daug, yra sunku pasakyt ne, nes tu vis tiek šiokį tokį ryšį turi su žmogum ir tada tu nebent eini pas savo tėvus, bandai su tėvais kalbėtis – yra tokia ir tokia situacija. Man pliusas, turiu du brolius, kurie gali padėt, tai vis tiek šioks toks ir vyriškas, ir emocinis palaikymas. Bet man būtų sunku ne pasakyti.
– Nuo žmogaus, manau, priklauso ar jam būtų sunku ar ne, nes vienas viską laiko savyje, o kitas papasakot, pavyzdžiui, pasakyt savo nuomonę konkrečiai ir aiškiai – nelįsk prie manęs, leisk man ramiai gyvent, o kitas gali būt toksai tylus: nu va aš pakęsiu, nueisiu namo, kas ten mane, tegu seka. Tai paskui nu manau, kad blogai gali būt.
Čia gal ir skirtumas yra pačios situacijos – ar tai yra kas persekiojimas, kai nori su tavim sukurt santykį ar čia yra persekiojimas, kada tu bandai nutraukti santykį? Nes tai, jau kaip minėta, yra kažkokia buvusi bendravimo istorija, turėtas kažkoks ryšys… Irgi ar lengva pasakyti tą „ne“ kai tu jauti kažkokį įsipareigojimą? Ir labai gerai paminėjai, kad ir vaikinai su tuo susiduria, tai klausimas, kiek jie atvirai apie tai kalba? Jeigu mergina rodo dėmesį vaikinui, tai faina, meilė seilė, rožės po tuo balkonėliu, bet ar vaikinui dėmesys visąlaik turi būti malonus, ar jis gali būti ir nemalonus? Kaip pas mus visuomenėje priimta?
– Na, aš ne vaikinas… Asmeniškai iš tos mano draugės situacijos, jie jau buvo išsiskyrę, jie nebebendravo, bet mano draugė labai vis dar dėjo viltis. Nors tas vaikinas jau visiškai jokių vilčių nedėjo. Tu kaip draugė vis tiek bandai patarti savo draugei, pasakyti gal galit kažką pabandyti, bet tu supranti ir to vaikino situaciją. Kai tu esi toks pašalinis žmogus, tu mąstai iš dviejų pusių, bet aš manau, kad vaikinams tas perdėtas dėmesys, tas perdėtas lipimas ant jų sąžinės, sakymas, kad aš tave myliu, gal dar pabandom iš naujo, jeigu jie patys nerodo dėmesio, manau, kad nereikia bandyti, nes tada dar pablogini labiau situaciją.
Su bendraamžiais galima pasikalbėti, o jei tie bendraamžiai, pavyzdžiui, nepalaikantys? Ar jei nėra to artimo draugų rato, ar yra kažkokie kiti kanalai, kur galite kreiptis?
– Šeima, tėvai gali būti, Vaikų linija.
– Šiaip mūsų mokykloje yra nemažai mokytojų, kurie labai atvirai ir maloniai bendrauja su moksleiviais, tai aš tai žinau kelis mokytojus, kuriais galėčiau pasitikėti ir jiems pasakyti tokias situacijas.
Pokalbyje dalyvavę moksleiviai puikiai suvokia, kad persekiojimas ar perdėtas nepageidaujamas dėmesys yra pavojingas ir gali turėti rimtų pasekmių. Deja, dauguma yra su tuo susidūrę – ar patys, ar per draugus, o į nemalonias situacijas gali papulti visi, tiek merginos, tiek vaikinai. Aptariant situacijas tapo akivaizdu, kad moksleiviams praverstų žinios apie ribų nubrėžimą bei tvirtą „ne“ sakymą, kuris tikrai gali kelti iššūkių. Tačiau, galima pasidžiaugti tuo, kad susidūrus su neigiama situacija, moksleiviai turi palaikymo ratą, jie žino į ką gali kreiptis ir net mokykloje turi patikimų mokytojų.
