Autorė – psichologė Ksenija Čunichina
Organizuojant pagalbą seksualinius nusikaltimus patyrusiems asmenims pirmiausia, reikia pradėti nuo visuomenės ir atskirų (tikslinių) grupių informavimo. Labai svarbu, kad žmonės žinotų kaip apibrėžiami seksualiniai nusikaltimai. Žinojimas, kokie konkretūs veiksmai yra kvalifikuojami kaip viena ar kita seksualinių nusikaltimų forma padeda žmogui geriau atpažinti juos ir kreiptis pagalbos arba užkirsti kelią tolesnei viktimizacijai.
Toks švietimas yra ypatingai svarbus tarp jaunų žmonių, pvz., studentų aukštoje mokykloje. Seksualinė trauma iš tikrųjų yra laikoma ypatinga trauma, iš dalies ir dėl to, kad apie ją nepriimta kalbėti viešai.
Seksualiniai nusikaltimai nuolat yra lydimi nukentėjusiojo (-iosios) gėdos ir kaltės jausmo, todėl labai daug jų lieka net neregistruoti. Moterys arba vyrai (kurių mažiau), patyrę seksualinius nusikaltimus nenoriai kreipiasi pagalbos, kadangi bijo visuomenės reakcijos, viešumo ir neigiamos aplinkinių, net pačių artimiausių žmonių reakcijos. Viena iš dažniausių reakcijų į seksualinius nusikaltimus – tai yra aukos kaltinimas. Girdint apie seksualinio priekabiavimo arba smurto situacijas neretai susiduriame su vertinimais, kad auka “pati kalta, nereikėjo provokuojančiai elgtis / rengtis / eiti į klubą / likti dviese…”. Tokių reakcijų paplitimas verčia nukentėjusiuosius tylėti ir gyventi su seksualinių nusikaltimų padariniais ilgus metus.
Kartu reikia pasakyti, kad nebijojimas kalbėti apie nukentėjusiųjų išgyvenimus, kitų žmonių viešas atsiskleidimas skatina prisipažinti ir kitus. Žinojimas, kad ir kiti turi panašią patirtį padeda psichologiniam gijimui. Šitą efektą mes galime pastebėti ir #Metoo judėjimo rezultatą – kaip viešasis kalbėjimas apie seksualinį priekabiavimą paplito po visą pasaulį.
Organizuojant pagalbą seksualinius nusikaltimus patyrusiems asmenims turbūt reikėtų, kad kiekvienas pradėtume nuo savęs. Kadangi oficialioji statistika neparodo realaus paveikslo, yra didelė tikimybė, kad artimoje aplinkoje yra asmenų, kurie nukentėjo nuo seksualinių nusikaltimų. Todėl svarbu žinoti kaip bendrauti su asmeniu, kuris patyrė seksualinį priekabiavimą arba smurtą. Pirmiausia, svarbu yra išreikšti žmogui emocinę paramą. Kalbėti apie seksualinį nusikaltimą nelengva, todėl labai svarbu, kad žmogus pokalbio metu jaustųsi saugus. Svarbu nepertraukti, neklausinėti per daug, nekvestionuoti žmogaus patirties. Na ir svarbiausia – susilaikyti nuo situacijos vertinimų. Tiesa, klausytis apie tai, kad tavo draugas, artimasis arba kolega patyrė seksualinį nusikaltimą taip pat gali būti nelengva. Svarbu parodyti, kad jūs tikite tuo ką sako žmogus ir klausotės jo įdėmiai. Svarbu “ištransliuoti”, kad tai, kas įvyko – ne jo (jos) kaltė, kad tai neturėjo įvykti ir kad jūs raginate asmenį kreiptis į specialistus. Taigi, jeigu nelaimė ištiko pažįstamą žmogų, svarbiausia a) išreikšti paramą; b) įgalinti kreiptis į specialistus (teisininkus, socialinius darbuotojus, psichologus, anoniminę psichologinės pagalbos liniją ir pan.).
Šeimos nariai, sužinoję apie artimojo patirtą seksualinį nusikaltimą gali susidurti su asmeninėmis neigiamomis reakcijomis į situaciją. Pvz., tėtis, sužinojęs, kad prie jo dukters kažkas priekabiavo, gali patirti stiprų pyktį ir norą atkeršyti. Artimojo patirtas seksualinis smurtas gali atnešti nemažai skausmo visai šeimai. Todėl pagalbos (teisinės, psichologinės) gali prireikti ir artimiesiems. Sužinojus, kad artimasis patyrė seksualinį nusikaltimą, svarbu ne tik suteikti emocinę paramą, bet ir suprasti, kad seksualinės traumos gali turėti ilgalaikius padarinius. Joms įveikti gali prireikti nė vieno mėnesio ir nuoseklaus bendradarbiavimo su specialistais. Todėl labai svarbu žinoti ir suprasti kokie elgesio pokyčiai sąlygoti neigiamo patyrimo ir nereikalauti iš artimojo pamiršti viską kuo greičiau.
Pareigūnams ir kitiems specialistams, kurie viename ar kitame bylos nagrinėjimo etape susiduria su nukentėjusiaisiais nuo seksualinių nusikaltimų taip pat naudingos žinios apie seksualinių nusikaltimų padarinius, ypač tada kai reikia tiesiogiai sąveikauti su nukentėjusiuoju. Pavyzdžiui, žinodamas, kad kiekvienas įvykio prisiminimas gali sukelti skausmingus emocinius išgyvenimus, pareigūnas gali daugiau laiko skirti psichologinio kontakto užmezgimui, ir neskubės vertinti aukos tylos kaip nenoro bendradarbiauti. Nukentėję nuo seksualinių nusikaltimų priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, todėl darbas su jais gali reikalauti papildomų priemonių taikymo (pvz., apsaugos, anonimiškumo ir kt.) ir pasirengimo tinkamai sureaguoti į jų psichologinius poreikius.
Be to, organizuojant pagalbą, svarbu atsižvelgti ir į asmenų, nuolat teikiančių pagalbą psichohigieną. Sudėtingi atvejai gali reikalauti emocijų “išventiliavimo” grupėje arba intervizijų; dirbant su itin jautriais nukentėjusiaisiais išauga profesinio perdegimo rizika, todėl darbuotojų perdegimo profilaktikai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.
Taip pat skaitykite >> Ką reikia žinoti apie seksualinį priekabiavimą aukštosiose mokyklose
