Autorė: Aušra Matulaitytė
Pav: dailininkės María María Acha-Kutscher paveikslų serija ‘Indignadas’
Kovo 8-osios proga norisi kalbėti apie meną. Galbūt todėl, kad menas yra tvarus, ilgai išliekantis, o gėlės – visai priešingai. Menas niekada nemeluoja? Mene, tai jau tikrai egzistuoja lyčių lygybė, o tiksliau, neegzistuoja lytis? Deja, bet iki XV amžiaus buvo netgi dvejojama, ar moterys apskritai turi sielą, tad apie jokią lygybę nebuvo nė kalbos. Dažnai moterys buvo tik tyliosios mūzos bei įkvėpėjos.
Įdomu, kokia situacija lyčių lygybės klausimu literatūroje yra dabar? Į klausimus atsakė poetė, rašytoja, kino tyrinėtoja, VU filosofijos doktorantė Aušra Kaziliūnaitė.
Aušra yra išleidusi keturias kritikų ir skaitytojų gerai vertinamas poezijos knygas „Pirmoji lietuviška knyga”, „20% koncentracijos stovykla”, „Mėnulis yra tabletė”, „esu aptrupėjusios sienos”. Apdovanota Elenos Mezginaitės, Jurgos Ivanauskaitės ir Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijomis. Šį pavasarį leidykla „Parthian Books” išleidžia jos poezijos rinktinę „The Moon is a Pill” anglų kalba. Praėjusiais metais savo kūrybą pristačiusi Londone, Gdanske, Varšuvoje, Oksforde ir kt., šiais metais rašytoja dalyvaus Londono knygų mugėje bei literatūros renginiuose Bukarešte, Ventspilyje bei Tesalonikuose. Jos kūryba versta į anglų, graikų, prancūzų, rusų, gruzinų, lenkų, ispanų, latvių bei vokiečių kalbas.
Aušra, jūs dažnai nevengiate pasisakyti moterų teisių tema. Kaip jaučiatės būdama rašytoja moteris, žinant tą faktą, jog anksčiau moterys slėpė savo vardus ir pavardes po vyrų inicialais, ar sugalvodavo sau pravardes? Ar manote, jog šioje srityje jau pasiekta lyčių lygybė?
Manau, kad šiuo metu situacija yra daugeliu atžvilgiu kur kas geresnė nei prieš šimtą metų. Didelėje dalyje pasaulio šalių moterys gali balsuoti, savo vardais pasirašinėti knygas, mokytis universitetuose. Kitą vertus, visi šie laimėjimai dažnai slepia didelėje dalyje visuomenių vis dar egzistuojančius galios santykius: prestižiškiausiomis literatūros ir mokslo premijomis vis dar dažniausiai apdovanojami vyrai, įtakingiausi politikai bei turtingiausi pasaulyje verslininkai taip pat yra vyrai. Didelė dalis ne tik vyrų, bet ir moterų paklausti, kodėl taip yra, mums atsakys, kad vyrai protingesni, galingesni, apsukresni, talentingesni, išradingesni. Tik maža dalis tame gebės įžvelgti galios santykius, inerciją, įdingas seksistines praktikas, moterų nuvertinimą. Tai geriausias įrodimas, kad nepaisant pažangos, vis dar esama pačios tikriausios nelygybės. Grindžiamos ne tik instituciniu nuvertinimu, bet ir asmeniniais moterų nepilnavertiškumo kompleksais, kuriuos pastarosios įgyja gyvendamos šioje visuomenėje.
Turbūt tai, kad už „Aukštųjų Šimonių likimą“ Ievai Simonaitytei buvo paskirta pirmoji valstybinė literatūros premija taip pat įpareigoja?
XX a. pradžioje Lietuvoje veikė stiprios moterų organizacijos. Turėjome iškilių už moterų teises kovojusių visuomenininkių. Jų dėka tapo įmanoma ir tai, kad Lietuva tapo viena iš pirmųjų šalių įteisinusių moterų balsavimą. Tačiau tai nenutiko savaime. Nors pati prieš filosofijos ir religijos mokslų studijas esu baigusi istoriją ir netgi ją mokiusi, tačiau nežinojau daugybės dalykų apie Lietuvos XX a. pradžios feminizmą. Labai daug su tuo susijusių niuansų tiesiog nepateko į mūsų oficialiosios istorijos diskursą. Labai rekomenduoju šia tema pasiklausyti „NYLA Live: Nepapasakota Lietuvos moterų kovos istorija” laidą, kurią galima rasti čia: https://nanook.lt/podcast/nepapasakota-lietuvos-moteru-kovos-istorija/
Lietuvos moterų istorijos tyrinėtoja profesorė Virginija Jurėnienė atskleidžia daug nutylėtų faktų.
Pakalbėkime apie Jus. Esate taip pat gavusi ne vieną premiją už savo kūrybą. Ar literatūros srityje jaučiama didelė konkurencija tarp vyrų ir moterų? Jei taip, kuo tai pasireiškia?
Tarp premijų, kurias esu gavusi yra moterų rašytojų vardo premijos – Elenos Mezginaitės, Jurgos Ivanauskaitės. Džiaugiuosi jomis. Manau, kad Jurga Ivanauskaitė savo laiku Lietuvoje buvo su nieku kitu nesulyginamas fenomenas. Laisva ir emancipuota moteris, įdomi ir drąsi kūrėja, asmenybė. Praėjusių metų Poetinio Druskininkų rudens festivalio metu taip pat kėliau klausimą apie tai, kad iš 33 šio festivalio laureatų tik dvi yra moterys. Panaši situacija ir su Nacionalinėmis premijomis. Keldama tokius klausimus visada rizikuoji. Nenorintys apie tai mąstyti žmonės bando visaip kaip tik įmanoma nukenksminti panašaus pobūdžio pasisakymus. Kaltina pavydu. Provokuodami prašo išvardinti moteris kūrėjas, kurios buvo labiau vertos šių įvertinimų. Nemažai žmonių vis dar atrodo, kad jei apdovanoti vyrai yra talentingi kūrėjai, tai jokios neteisybės čia nėra ir negali būti. Tačiau jie dažnai ignoruoja faktą, kad šalia taip pat esama ne ką mažiau talentingų kūrėjų moterų, kurios kur kas rečiau lepinamos įvairiais paskatinimais, premijomis, finansavimais iš mokesčių mokėtojų lėšų. Didelė dalis moterų linkusios apie tai nekalbėti. Nes apie tai kalbant šansai atsidurti tarp 10% „pastebėtųjų” dar labiau sumažėja.
Rašote poeziją, ji buvo išversta į ne vieną užsienio kalbą. Greitai anglų kalba bus išleista Jūsų knyga „The Moon is a Pill“. Kokia moterų ir vyrų literatūros situacija užsienyje šiuo metu?
Tai labai priklauso nuo kiekvienos šalies dydžio, auditorijos, tradicijos. Šiuo metu pasaulyje vis daugėja puikių moterų rašytojų parašytų knygų. Jos vis labiau pastebimos. Nepaisant to pagrindines premijas taip pat labai dažnai gauna vyrai. Įdomu, kad šiuo argumentu mėgsta dangstytis ir lietuviai. Savo lokalių premijų laureatų pasiskirstymo nevengdami palyginti su Nobelio literatūros premijų sąrašais ar pan. Visgi, Vakarų Europos šalyse, JAV, Kanadoje bei Jungtinėje Karalystėje apie šią problemą daug profesionaliai ir išsamiai kalbama. Tuo tarpu mūsų šalyje kiekvienam apie tai ėmusiam garsiau šnekėti lipdomos įvairios etiketės, bandoma užčiaupti.
Ar sekate literatūros naujienas? Pavyzdžiui, man tik neseniai teko sužinoti, jog kai kurios leidyklos Lietuvoje rašytojų moterų knygų išleidžia dvigubai mažiau nei vyrų… Pastebėta, kad iš užsienio kalbų išverčiama daugiau moterų rašytojų romanų, bet mažiau mokslinės literatūros. Gal pati turite kažkokių pastebėjimų?
Dar galėčiau pridėti, kad didžioji dalis į lietuvių kalbą išverčiamų moterų rašytojų romanų gali būti priskirti populiariajai literatūrai bei meilės romanams. Į lietuvių kalbą verčiama kur kas daugiau vyrų autorių parašytos „rimtosios” tiek grožinės, tiek akademinės literatūros. Taip formuojant ar veikiau palaikant pas mus vis dar labai gajų stereotipą, kad moterys gali rašyti tik meilės romanus, kuriuos skaitys kitos moterys. Iš tiesų, didelė dalis mano aplinkos išsilavinusių žmonių kur kas mažiau skaitę moterų rašytojų knygų, nei vyrų. Įdomu ir tai, kad didelė dalis vyrų ne tik neskaito moterų rašytų knygų, bet ir vengia kūrinių, kurių pagrindinės veikėjos yra moterys. Tuo tarpu moterims autoriaus lyties faktorius atrodo vaidina kur kas mažesnį vaidmenį. Manau, kitas įdomus mūsų kultūrinio lauko niuansas, kad jaunoms rašytojoms savo knygas išleisti sekasi sudėtingiau nei jauniems rašytojams vaikinams. Galbūt dėl to, kad pastarieji dažnai turi vyresnių rašytojų vyrų užnugarį. Įdomi ir dėmesio verta literatūros kritikės, poetės Virginijos Cibarauskės mintis, kad Lietuvoje įvairaus amžiaus vyrai rašytojai sudaro savotiškas „literatūrines šeimas” ir vienas kitą palaiko, kai tuo tarpu tai mūsų kultūriniame lauke moterims rašytojoms gana nebūdinga.
Smalsu, ką pati skaitote, kaip ir kokius autorius atsirenkate?
Skaitau daug ir įvairių knygų. Didelę dalį jų šiuo metu sudaro susijusios su mano rašoma disertacija, tai akademinės knygos apie kiną, stebėjimą, galios santykius, filosofinės knygos. Kalbant apie grožinę literatūrą, skaitau ne vien „rimtąją”, bet ir populiariąją literatūrą. Man pačiai ir kaip skaitytojai, ir kaip menininkei svarbios įvairios išraiškos formos. Nuo Umberto Eco „Rožės vardo” iki Dan Brawn „Da Vinčio kodo”, nuo Fumiko Enchi „Masks” iki J. K Rowling „Hario Poterio”.
Praėjusiais metais, gyvendama Amsterdame, supratau, kad tik labai nedidelė dalis mano pačios skaitytų knygų yra parašytos moterų rašytojų. Nuo tada stengiuosi kur kas daugiau skaityti moterų parašytos literatūros. Ne dėl to, kad manyčiau, jog pats tekstas turi lytį, o dėl to, kad nepasiduočiau kultūrinei inercijai, kuri diskriminuoja autorių pagal jo lytį.
Kitą vertus, gyvenant stereotipais grįstose visuomenėse moterims ir vyrams, priklausomai nuo jų biologinės, lyties tenka susidurti su skirtingomis aplinkinių elgesio strategijomis, tad tam tikros autorių patirtys gali būti artimesnės skaitančiojo patirtims ir priklausomai nuo biologinės lyties. Ypatingai tai svarbu kalbant apie memuarų ar autobiografijų žanrą. Prieš metus teko perskaityti naujai pasirodžiusią puikią performanso meno močiute vadinamos Marinos Abramovič autobiografiją „Walk Through Walls”, džiaugiuosi, kad lietuvių kalba ši knyga pasirodys jau šių metų pabaigoje. Visai neseniai perskaičiau kultinės dainininkės, rašytojos Patti Smith autobiografinę knygą „Tiesiog vaikai” ir likau pakerėta. Šiuo metu skaitau Beatos Tiškevič autobiografinę knygą „Vyvenimas”.