Rachel Louise Snyder
Ilgus metus smurto artimoje aplinkoje bylos, kuriose aukos nenorėjo bendradarbiauti, buvo nutraukiamos. Tačiau atsidavusi JAV prokurorų grupė rado geresnį būdą kaip tai išpręsti.
Tą dieną, kai Michelle Monson Mosure atsiėme kaltinimus dėl smurto artimoje aplinkoje, ji isteriškai puolė Bilingso apygardos (Šiaurės Dakotos valstija, JAV) advokatų kontorą. Michelle teigė, jog jos vyras Rocky niekada nekėlė grėsmės. Ji buvo kalta. Jis buvo nuostabus vyras. Nuostabus tėvas. Prokurorė Stacey Tenney vėliau atskleidė, jog ji žinojo, kad Michelle meluoja.
Vos prieš kelias dienas Michelle, siekdama, jog jos vyro atžvilgiu būtų nustatytas draudimas prie jos nesiartinti, pirmą kartą užpildė rašytinį pranešimą, kuriame išsamiai aprašė, ką Rocky jai padarė per jų dešimtmečius trunkančius santykius. „Jis sumušė mane savo vaikų akivaizdoje“, – rašė ji. „Jis grasino mane nužudyti mano vaikų, seserų ir savo paties tėvų akivaizdoje.“ (Rocky tėvai teigia, kad nėra girdėję grasinimų nužudyti).
Prašymo nesiartinti pateikimas buvo pirmas kartas, kai Michelle kreipėsi pagalbos. Ji metų metus slėpė, kad Rocky prieš ją smurtavo. Tačiau tiesa paaiškėjo, kai Rocky įsiveržė į Michelle motinos Sally namus, pagriebė savo dukrą, kuri tuo metu viešėjo pas ją ir pabėgo. Tą dieną Sally iškvietė policiją, o Rocky buvo suimtas. Kai Rocky buvo įkalintas, Michelle pagaliau sukaupė drąsą ir pateikė prašymą išduoti apsaugos orderį.
Tačiau Rocky paskambino iš kalėjimo savo tėvui ir pamotei, žadėdamas jiems, kad pasikeis. Jie juo patikėjo ir sumokėjo užstatą.
„Išgirdusi šias naujienas Michelle išsigando“, – prisiminimais dalinosi jos sesuo. Netrukus ji nuvyko pas apylinkės advokatą ir atsiėmė viską, ką buvo sakiusi. Be jos bendradarbiavimo byla negalėjo būti tęsiama.
Tai vyko 2001 m. rugsėjo mėnesį. Po dviejų mėnesių Rocky šovė į Michelle ir ji mirė. Vėliau jis mirtinai sušaudė savo du vaikus ir nusišovė pats.
Remiantis skaičiavimais, net 70 % smurto artimoje aplinkoje aukų atsiima savo parodymus. Žmonės, tokie kaip Michelle, tai daro norėdami apsisaugoti nuo smurtautojų keršto, manydami, kad niekas negali jiems padėti.
Kai kaltinimai smurtu atmetami, smurtautojai dažniausiai išteisinami. Skirtingos institucijos vis dar mano, kad be nukentėjusiųjų bendradarbiavimo nėra pagrindo traukti kaltinamojo baudžiamojon atsakomybėn. Jei aukai nerūpi, kodėl turėtų rūpėti kam nors kitam?
„Baudžiamosios teisės sistema, – pasakojo ponia Tenney, – nėra pritaikyta liudytojams, kurie atsisako bendradarbiauti “.
Tačiau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose atsidavusių prokurorų iniciatyvinė grupė pradėjo svarstyti, kad smurto artimoje aplinkoje aukos atsisakymas bendradarbiauti neturėtų sustabdyti teisėsaugos veiklos – juk žmogžudysčių bylos buvo vykdomos be aukų bendradarbiavimo. Per metus jie sukūrė judėjimą, vadinamą „įrodymais pagrįstas baudžiamasis persekiojimas“. Juo vadovaujantis auka neprivalo išsakyti savo pozicijos smurtautojo atžvilgiu. Deja, 2000-ųjų pradžioje, Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, vadinamą „Crawford prieš Vašingtoną“, kuris beveik sunaikino per metų metus pasiektą pažangą.
„Sugalvokite, kaip laimėti šiuos atvejus.“
Michelle Monson dar nebuvo net susipažinusi su Rocky Mosure, kai aktyvistė Ellen Pence jau buvo pradėjusi skelbti naują būdą patraukti baudžiamojon atsakomybėn už smurtą artimoje aplinkoje.
Ponia Pence, gyvenanti Dulute (Minesota), suprato, kad smurto artimoje aplinkoje atvejais aukos atsiima kaltinimus bijodamos keršto arba todėl, kad yra ekonomiškai priklausomos nuo smurtautojo. Būtent tokioje situacijoje buvo ir Michelle. Labai dažnai smurtautojai taip įbaugina liudytojus, kad jie ne tik atsiima kaltinimus, bet ir liudija smurtautojo naudai. Vienoje smurto artimoje aplinkoje byloje, užfiksuota daugiau nei 400 kaltinamojo skambučių aukai per tris savaites. Jis aiškino jai, kad ši viską hiperbolizuoja; kad jo žmonės ją stebi; kad jis niekada daugiau jos nemuš; kad jis ją myli ir kad jis nieko jai nėra skolingas. Tarp daugybės ištartų žodžių nebuvo nei vieno „atsiprašau“.
1986 m. pabaigoje ponios Pence darbas atkreipė prokuroro iš San Diego Casey Gwinn dėmesį. Jis patvirtino, kad dažniausiai jei auka nenorėdavo liudyti prieš smurtautoją, byla būdavo nutraukiama. Poną Gwinn suintrigavo ponios Pence darbas, todėl jis leidosi į kelionę į Dulutą susitikti su ja. Po jų susitikimo, grįžęs namo jis laimėjo savo pirmąją tik įrodymais grįstą smurto artimoje aplinkoje bylą – prieš teisėją Joe Davis.
Ponas Davis buvo apkaltintas merginos sumušimu. Nors auka buvo pabėgusi į Meksiką, ponas Gwinn nusprendė tęsti bylos nagrinėjimą. Kaip įrodymus jis panaudojo skambučių pagalbos numeriu 911 įrašus ir aukos sužalojimus.
Vietinė žiniasklaida intensyviai sekė teismo procesą. Televizijos kamerų apsuptyje ponas Gwinn pasimetė ir pralaimėjo bylą. Visai neseniai šią istoriją prisiminęs ponas Gwinn paaiškino, kad tada dar nežinojo, kaip paaiškinti užgaulių santykių dinamiką. „Iš savęs padariau kvailį“, – dalinosi jis. „Aš nežinojau, ką darau”.
Tačiau jo pastangos sudomino San Diego advokatą John Witt. Ponas Witt pasikvietė Gwinn ir pasakė, kad supranta, ką pastarasis bandė padaryti bei pridūrė, kad tai bus nelengva. „Jis liepė man išsiaiškinti, kaip laimėti šias bylas“, – sakė ponas Gwinn.
Nuo tada ponas Gwinn kiekvienu smurto šeimoje atveju užsakinėdavo skambučių pagalbos numeriu 911 įrašus. Taip pat jis pradėjo prašyti policijos viską fotografuoti: nusikaltimo vietą, aukas, net nusikaltėlių siautėjimą policijos transporto priemonėse. Ponas Gwinn norėjo surinkti visus smurtinio elgesio įrodymus, kokius tik buvo įmanoma gauti. Jis pradėjo lankytis vietiniuose policijos padaliniuose, siekdamas juos įtraukti į savo misiją. Vienas seržantas pasakė, kad ponui Gwinn niekada nepavyks sėkmingai patraukti baudžiamojon atsakomybėn bylų be liudijančių aukų. Kaip atsaką į tai ponas Gwinn sukūrė pranešimų sistemą, kuri informuodavo policiją, kaip buvo išspręstos jų bylos. Tai padėjo įtikinti policijos pareigūnus, kad jų pastangos gali būti naudingos.
Gwinn ėmėsi 21-os smurto artimoje aplinkoje bylų iš eilės. Visos jos buvo be nukentėjusiojo parodymų ir net 17-ą iš jų jam pavyko laimėti.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje Gwinn tapo judėjimo „Įrodymais pagrįstas baudžiamasis persekiojimas“ lyderiu. Su kolegos pagalba jis apmokė tūkstančius teisininkų visoje šalyje. Gwinn karštai tikėjo, kad jei mes galime patraukti baudžiamojon atsakomybėn žudikus, nebendradarbiaudami su aukomis, tai galime ir smurtautojus.
Judėjimas įgavo pagreitį visoje šalyje, ypač valstijose, kuriose taikomi griežtesni smurto artimoje aplinkoje įstatymai. Vis dėlto judėjimas nesulaukė tokio populiarumo mažesnėse, konservatyvesnėse kaimo vietovėse, kaip Montana.
Ar įrodymais pagrįsta baudžiamoji atsakomybė būtų galėjusi išgelbėti Michelle Monson Mosure ir jos vaikus? Jei kas nors būtų tęsę tyrimą, po to, kai ji atsiėmė kaltinimus, būtų galėję išsiaiškinti, kad: Rocky grasindavo savo šeimai su Michelle senelio ginklu; naudodavosi vaikais, siekdamas priversti Michelle jam paklusti; persekiojo ją, kai ši paliko namus, norėdama atsiriboti nuo draugų ir šeimos. Iš viso to jie būtų galėję susidaryti šeimos, patekusios į pavojų, vaizdą. Liko tik hipotetinis klausimas ar buvo neįmanoma išgelbėti Michelle gyvybę. Tačiau praėjus trejiems metams po jos mirties buvo priimtas sprendimas „Crawford prieš Vašingtoną“ byloje, kuris beveik sugriovė dviejų dešimtmečių pažangą.
„Visa kovos prieš smurtą artimoje aplinkoje bendruomenė tiesiog ritosi žemyn.“
2004 m. Aukščiausiojo Teismo priimtas sprendimas, vadinamas „Crawford prieš Vašingtoną“, nurodė, jog galima priimti tik teisme liudytojo paskelbtus parodymus. Tai smarkiai pakenkė judėjimui, kuris palaikė įrodymais pagrįstą baudžiamają teisę. Prokurorai nebegalėjo naudotis nukentėjusiųjų, kurie neatvykdavo į teismą, pareiškimais. Pavyzdžiui, 2001 m. Michelle parodymai būtų buvę priimti, tačiau po trejų metų, kai buvo priimtas Crawford sprendimas – nebe.
„Maždaug po metų visa kovos prieš smurtą artimoje aplinkoje bendruomenė tiesiog ritosi žemyn“, – pasakojo ponas Tunheim.
Tačiau prokurorai vis dar gali tęsti smurto artimoje aplinkoje bylas be aukos parodymų ar bendradarbiavimo. Neseniai vykusioje konferencijoje, San Diego prokurorė Marnie Layon pateikė perspektyvių įrodymų pavyzdžių, prieštaraujančių Crawford nutarimui: aukos elgesys, ant grindų išsilietas maistas, nepriklausomo liudytojo stebėjimas, pagalbos skambučiai ar tekstiniai pranešimai šeimai, draugams, įrašai socialiniuose tinkluose. Šie pavyzdžiai – vis dažniau naudojami įrodymai smurto artimoje aplinkoje bylose.
Valstybių teismams dar yra kur tobulėti nustatant, kas yra laikoma priimtinais įrodymais. Naujas bylų rinkinys, „Hamonn prieš Vašingtoną“ ir „Davis prieš Vašingtoną“ patikslino parodymų, nepriimtinų pagal Crawford nutarimą, reikšmę. Pavyzdžiui, skubios pagalbos iškvietimai ne visada gali būti naudojami kaip įrodymai, o vaizdo medžiaga padeda sprendžiant daugybę smurto artimoje aplinkoje atvejų.
Tačiau po Crawford epochos baudžiamasis persekiojimas reikalauja „kūrybiškumo, išradingumo, sunkaus darbo ir atsidavimo“, – teigė Teresa Garvei, buvusi Naujojo Džersio prokurorė ir advokatės patarėja ne pelno siekiančioje organizacijoje „Aequitas“, kuri konsultuoja prokurorus smurto lyties pagrindu klausimais. Gretta Gardner, buvusi Baltimorės miesto prokurorė ir dabar esanti koalicijos prieš smurtą šeimoje direktoriaus pavaduotoja, sakė, kad daugelis prokurorų išsigando agresyvios advokato gynybos. Crawford „suteikė jiems pasiteisinimą, jei byla būdavo per sunki“, – teigė ji.
Anksčiau buvo iššūkis priversti prokurorus tęsti bylą, kai auka nebendradarbiauja, net kai aukos parodymai buvo leistini. Šiandien „tai, ką pamačiau prokurorų padaliniuose yra varginantis darbas smurto artimoje aplinkoje klausimu“, – sakė ponia Gardner. Crawford nuosprendis nepadaro baudžiamojo persekiojimo neįmanomu, tačiau tai apsunkina procesus. „Mes tarsi žengiame žingsnį atgal. „Smurtautojai, pasak jos, „nėra teisiami taip dažnai, kaip galėtų ir turėtų būti“.
Kitaip tariant, „Kelio į įrodymais gristą baudžiamajį persekiojimą kliūtis – visai ne įrodymai.“, – neseniai pasidalino ponas Gwinn. Įrodymai niekada nebuvo kliūtis. Tai labiau susiję su tuo, kokios rūšies smurtas yra laikomas vertu valstybės dėmesio. Pavyzdžiui, susišaudymas mokykloje – vertas, o smurtaujantis partneris – ne. Taip pat tai yra susiję su tuo, kaip mes suprantame (ar dažniausiai nesuprantame) smurto artimoje aplinkoje ir beveik visų kitų šalies socialinių problemų (benamystė, skurdas, lyčių lygybės, kt.) sankirtą.
„Kalbama ne apie šių bylų laimėjimo perspektyvumą“, – sakė ponas Gwinn. „Kalbama apie kultūros normas ir vertybes. O viso šito centre – stulbinančio masto mizoginija*“.
*Mizoginija – nusistatymas prieš moteris.
Originalus straipsnis: https://www.nytimes.com/2019/05/04/opinion/sunday/domestic-violence-recanting-crawford.html