Lietuva šiandien vis dar yra tarp vos penkių Europos Sąjungos (ES) šalių, iki šiol neratifikavusių Stambulo konvencijos, taip atsidurdama ne pačių pavyzdingiausių valstybių sąraše.
Nors šis klausimas Lietuvoje nuolat lydimas audringų diskusijų ir nesutarimų, ekspertės pažymi – prieš daugiau nei dešimtmetį priimtas dokumentas apipintas gausybe mitų ir stereotipų, kuriuos pamiršti būtina jau dabar.
Sutarimo dėl Stambulo konvencijos ypač trūksta ir Seime – specialistės svarsto, kad, jeigu jis būtų rastas dar šioje kadencijoje, konvencijos priešininkai taip jų akcentuojamos grėsmės nė nepajustų.
Vieną besipriešinančiųjų argumentą vadina cinišku
Stambulo konvencija, arba kitaip – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo – Stambule buvo priimta 2011-aisiais. Jos tikslas – nustatyti tarptautinius kovos su smurtu prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos standartus.
Smurto prieš moteris ekspertė, Moterų informacijos centro (MIC) valdybos narė Jurgita Pečiūrienė atkreipė dėmesį, kad Stambulo konvencija šiandien vis dar yra laikoma stipriausiu dokumentu, kalbančiu apie smurtą prieš moteris.
„Savo rengimo laiku ji apėmė labai daug įvairių smurto prieš moteris formų, išskyrus kibernetinį smurtą, kuris tuomet buvo neaktualus.
Lietuvos įstatymai nėra tokie visa apimantys kaip ši konvencija, kuri įpareigoja užtikrinti ir apsaugą, ir pagalbą, ir prevenciją įvairioms smurto prieš moterims formoms“, – dėstė specialistė.
Pavyzdžiui, pasak J. Pečiūrienės, jei kalbėtume apie seksualinį smurtą, Lietuvos įstatymai kriminalizuoja tik keturias seksualinio smurto formas prieš pilnamečius ir dėl daug šiandien patiriamų seksualinio smurto formų net nėra pradedami tyrimai, nes tai nelaikoma nusikaltimu ar manoma, kad bus sunku tai įrodyti.
Taip pat, jos teigimu, neteikiama ir būtina pagalba seksualinio smurto aukoms, o, pavyzdžiui, moterys su negalia apie tai apskritai negalėtų pasvajoti.
„Tad teisinis reglamentavimas yra visiškai nesutvarkytas. Man, kaip žmogui, yra labai nepriimtina, kai politikai sako, kad mes turime visus įstatymus Lietuvoje dėl smurto prieš moteris ir viskas yra gerai. Ne, nėra gerai“, – tvirtino smurto artimoje aplinkoje ekspertė.
J. Pečiūrienė priminė, kad Lietuva gėdingai atrodo ir Europos Tarybos šalių narių kontekste, nes iki šiol tik penkios ES šalys nėra ratifikavusios Stambulo konvencijos ir stovi vienoje eilėje su Rusija, kuri yra pašalinta iš Europos Tarybos.
„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, mūsų politikai kartojo, kad dabar yra svarbesnių dalykų, reikia padėti žmonėms, bet Ukraina sugebėjo net karo metu ratifikuoti Stambulo konvenciją – jiems niekas nesutrukdė priimti tarptautinių įsipareigojimų“, – pabrėžė specialistė.
Pasak MIC valdybos narės, akivaizdu, kad Stambulo konvencija apipinta dezinformacija ir melagienomis, teigiant, kad šis dokumentas kažkokiu būdu įtvirtins labai daug lyčių ir sugriaus Lietuvos šeimas.
„Man yra nesuprantama, kaip galima sugriauti šeimą, kurioje yra smurtaujama? Juk ta šeima jau yra sugriauta. Konvencija kalba apie tai, kad reikia apsaugoti kiekvieną asmenį.
Jei mes kalbame apie lytis ar tai, kad neva mergaites kas nors pavers berniukais, o berniukus – mergaitėmis, tai irgi yra ciniškas melas. Konvencija labai aiškiai nurodo, kad vienas iš jos tikslų yra skatinti vyrų ir moterų lygybę ir mažinti stereotipinius vaidmenis“, – aiškino J. Pečiūrienė.
Smurto prieš moteris ekspertė pripažįsta – priešpriešą paskatino ir įvairūs pastaruoju metu susikūrę judėjimai, tokie kaip „Šeimų maršas“, kurie ir susiejo Stambulo konvenciją su šeimų griovimu.
Anot pašnekovės, toks naratyvas, kokį demonstravo įvairūs veikėjai, yra ypač artimas Rytų šalyse, ypač Rusijoje.
„Neatsitiktinai tokie dalykai vyksta ir greičiausiai ta šalis, kurios mes neminime, ir finansavo visą šitą judėjimą. Jokių įrodymų mes neturime, bet yra labai daug sutapimų būtent dėl Stambulo konvencijos“, – pastebėjo J. Pečiūrienė.
Visgi atsakomybę dėl konvencijos ratifikavimo ji pati linkusi perkelti politikams, nes tą padaryti gali tik Seimas kartu su prezidento pritarimu.
„Tačiau iš prezidento nesigirdi palaikymo, o tai juk yra tarptautinis įsipareigojimas – spręsti smurto prieš moteris problemą.
Kai prezidentūra organizavo apklausą ir klausė, ar jūs sutinkate, kad būtų ratifikuota Stambulo konvencija, didesnė dalis žmonių pasakė, kad nesutinka, bet kai buvo organizuota alternatyvi apklausa ir pasiteirauta, ar jūs sutinkate, kad būtų ratifikuota Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir kovos su juo, didžioji dalis žmonių pasakė, kad taip. Konvencija apipinta stereotipais“, – pabrėžė J. Pečiūrienė.
Kodėl priešinasi ir politikai?
Savo ruožtu buvusi Seimo narė, sociologė, MIC valdybos pirmininkė Giedrė Purvaneckienė, svarstydama apie tai, kas politiniame lauke šiandien yra didžiausi stabdžiai, siekiant ratifikuoti Stambulo konvenciją, išskyrė kai kurių politikų bei veikėjų „piktą valią“.
„Tie, kas yra nagrinėję Stambulo konvenciją ir neturi tos piktos valios, žino, kad nėra jokių priežasčių prieštarauti, ir viskas, ką sako šios konvencijos priešininkai, yra išgalvota“, – tvirtino G. Purvaneckienė.
Pasak MIC valdybos pirmininkės, Stambulo konvencijoje nėra nieko, kas galėtų kaip nors pakenkti visuomenei ar atskiriems jos nariams, tačiau jos spalvinimas tamsiomis spalvomis kai kuriems politikams iš tiesų esą naudingas.
„Tiesiog yra žmonių, kurie nori išlaikyti tą statusą, kad moteris galima mušti, bausti, kurie nenori, kad visuomenėje būtų panaikinta smurto tolerancija, kurie yra suinteresuoti, kad išliktų taip, kaip ir yra kai kurių žmonių sąmonėje – kad vyrai yra aukštesnė būtybė už moterį ir jis turi teisę moterį auklėti, bausti, mušti, jei ji neklauso.
Jie nori, kad moterys nebūtų lygiavertės su vyrais visiškai bet kurioje srityje“, – dėstė buvusi parlamentarė.
Stambulo konvencijai besipriešinantys politikai, jos teigimu, tą daro tikrai ne be reikalo – neigiama retorika siekia mobilizuoti ir išlaikyti tuos rinkėjus, kurie smurtą artimoje aplinkoje toleruoja ar nenori, kad, pavyzdžiui, vaikai mokyklose būtų aktyviai ugdomi jį atpažinti.
„Politikams reikia valdžios, kad viskas būtų taip, kaip yra, todėl jie ir sukuria mitus, melus, kodėl Stambulo konvencija yra žalinga“, – aiškino G. Purvaneckienė.
O tų „melų ir mitų“, pasak jos – be galo daug, tačiau praktiškai visų neigiamame kontekste linksniuojamų tezių konvencijoje tiesiog nėra.
Tiesa, aštriose diskusijose dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo atsidūrė ir Bažnyčia. G. Purvaneckienė tvirtino, kad būtent čia „vyresnių vyrų hierarchija“ yra ypač svarbus dalykas, todėl jos priešininkų gretose atsirado net kunigų.
„Dėl to jie stengiasi palaikyti tokį dalyką, žinoma, tiesiogiai to neskelbdami“, – svarstė pašnekovė.
Apie Stambulo konvenciją, pasak G. Purvaneckienės, šiandien yra kalbama savotiškais simboliais, bet iš tiesų net ir pati visuomenė ne iki galo žino, kas tame dokumente slypi.
„Esu skaičiusi daug paskaitų, vedusi mokymų apie smurtą – kai kalbi apie Stambulo konvenciją auditorijai, kurią sudaro nuo savivaldybių tarnautojų iki jaunimo veiklų organizatorių ar medicinos darbuotojų, niekas nežino, kas yra jos viduje, niekas nėra skaitęs.
Taip yra ir su politikais, bet jie nesuka sau galvos – kalba štampais, simboliais, kuriuos jiems kažkas įkala į galvą. Jie mano, kad žmonės yra nusistatę prieš Stambulo konvenciją, todėl, norėdami būti populiarūs, neprisideda prie jos ratifikavimo. Sukurta tokia mistika“, – vertino politikė.
G. Purvaneckienė taip pat laikėsi nuomonės, kad priešinimasis Stambulo konvencijai primena ir rusiškus naratyvus, o šios šalies kultūra – smurtinė. Ji atkreipė dėmesį ir į LGBTQ+ klausimus, su kuriais Stambulo konvencija praktiškai neturi jokio ryšio.
„Išskyrus tiek, jei išversime į paprastą kalbą iš diplomatinės kalbos, kad lesbiečių irgi negalima mušti, kaip ir visų kitų moterų. Tik tiek Stambulo konvencija turi bendro su LGBT“, – svarstė MIC valdybos pirmininkė.
G. Purvaneckienė įsitikinusi – jeigu būtų užtekę politinės valios ratifikuoti Stambulo konvenciją, pavyzdžiui, dar ir šioje kadencijoje, didelio triukšmo ar pasipriešinimo greičiausiai nė nebūtume sulaukę.
„Taip, būtų tas pasipriešinimas per mokyklas, kaip dabar buvo dėl lytiškumo ugdymo, žmonės, kurie yra Rusijos propagandos įtakoje, vis tiek nenurimtų ir mokyklose keltų triukšmą, bet dėl pačios konvencijos, kad ji ratifikuota, aš nematyčiau jokio pagrindo, dėl ko galėtų kilti neramumai“, – tvirtino buvusi Seimo narė.