Kai jau žinai, kokios yra tavo ribos, natūraliai kyla kitas klausimas: kaip apie jas kalbėti? Kaip išlaikyti savo ribas nepasirodant nemandagiam/-iai, „per jautriam/-iai“, kaip nenuvilti kitų? Suprantama, kad ribų brėžimas gali pasirodyti kaip atstūmimas, tačiau tai yra įgūdis, kurio mokomės. Pradžioje gali būti kiek nejauku, tačiau viskas išeina tik į gerą!
Gera žinia ta, kad ribas galima išsakyti aiškiai, švelniai ir pagarbiu tonu. Kai apie savo ribas kalbėsi mandagiai, tai neastums žmonių, kuriems tu tikrai rūpi. Tau artimi žmonės bus dėkingi, kad suteiki progą geriau tave pažinti – kas tau patinka, kas ne, kas tave vargina, kokie tavo prioritetai ir kaip su tavimi geriausia bendrauti. Aiškumas santykiuose padeda abiems! Na, o jei žmogus ant tavęs pyks dėl nubrėžtų ribų, jų negerbs – su tokiu žmogumi tau nėra pakeliui.
Daugelis iš mūsų bijome pasakyti „ne“ todėl, kad nenorime įskaudinti ar nuvilti kito žmogaus. Atrodo, kad pasakyti „ne“ – tai atstumti, sugriauti planus, parodųti, kad mums nerūpi. Tačiau „ne“, „nenoriu“, „nedalyvausiu“ iš tiesų yra pripažinimas, kad tavo savijauta, ritmas ir poreikiai yra tokie pat realūs ir svarbūs, kaip ir kito žmogaus norai. Jei pasakyti „ne“ yra nedrąsu, visada gali situaciją paaiškinti – nenoriu susitikti, nes esu pervargusi/-ęs, tačiau mielai nuveikčiau ką nors kartu kitą savaitę. Tačiau atmink, kad „ne“ yra pilnas sakinys – tu neprivalai paaiškinti savo sprendimų.
Kartais sunkumus ir kelia tai, kad jaučiamės atsakingi už kitų emocijas. Pavyzdžiui, jei pasakai, kad šiandien neturi jėgų susitikti, žmogus gali nuliūsti, bet tai nereiškia, jog padarei kažką blogo. Kiekvienas pats atsako už tai, kaip tvarkosi su savo jausmais. Tu neprivalai aukoti savo gerovės tam, kad kiti jaustųsi patogiai. Kai tai suvoki, tampa lengviau kalbėti apie savo ribas be kaltės jausmo. Tai kito žmogaus atsakomybė nepriimti tavo ribos asmeniškai ir susitvarkyti su kilusiais jausmais.
Svarbiausia atrasti būdą, kuris tau atrodo natūralus. Ribas galima pasakyti paprastai, žmogiškai ir be sudėtingų frazių. Kai jauti, kad pokalbis tau per sunkus, visai pakanka pasakyti: „Dabar nenoriu apie tai kalbėti.“ Kai trūksta jėgų bendrauti ar būti kartu, gali pasakyti: „Man reikia šiek tiek erdvės, turiu pailsėti, kad ir vėliau galėtume smagiai leisti laiką drauge“.
Ribų nubrėžimas gali skambėti švelniai ir draugiškai, ribos nėra tam, kad apsunkintų santykius. Kur kas daugiau žalos santykiams padaro neišsakytos ribos: tada kaupiasi įtampa, nuoskaudos, atsiranda nesusipratimų, kurie galėjo nė neįvykti.
Ribų išsakymas nereiškia, kad konfliktų niekada nebebus. Tačiau sveikuose santykiuose konfliktai atrodo kitaip. Žmogus, kuris tave gerbia, nepyks dėl tavo „ne“, nevers jaustis kalta/-u ir nespaus tavęs. Sveikuose santykiuose partneris/-ė ar draugė/-as priims tavo ribą kaip natūralų dalyką, paklaus, kaip gali palaikyti ir padėti, arba tiesiog leis tau atsitraukti.
Nebijok „ne“ – mokėk jį pasakyti ir nebijok išgirsti!