Smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje išlieka opia, tačiau dažnai nematoma problema. Statistika rodo, kad kas trečia vyresnė nei 15 metų moteris yra patyrusi smurtą, o beveik 80 proc. visų nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje – moterys. Per metus Lietuvoje fiksuojama daugiau nei 50 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, o vien Vilniaus apskrityje 2024 m. Moterų informacijos centro Specializuotos kompleksinės pagalbos centras (SKPC) gavo 8022 pranešimus, iš kurių 77 proc. nukentėjusiųjų buvo moterys. 2025 m. pirmąjį pusmetį gauti dar 4016 pranešimų.
Nors Lietuvoje veikia įstatyminė bazė ir specializuota kompleksinė pagalba teikiama nemokamai, apklausos rodo, kad apie 60 proc. smurtą patyrusių asmenų pagalbos nesikreipia. Tai rodo, jog vien platus pagalbos paslaugų spektras ne visuomet yra pakankamas. Tam, kad ši tyla būtų nutraukta, itin svarbus ir palaikantis visuomenės vaidmuo – gebėjimas atpažinti smurto signalus, domėtis, kaip laikosi artimi žmonės, ir reaguoti jautriai. Smurtą patiriantis žmogus ne visada pats pasakys, kas vyksta, todėl svarbu pastebėti emocinius, elgesio ar fizinius pokyčius, užduoti atvirus, nevertinančius klausimus ir žinoti, kur nukreipti pagalbos. Žinojimas apie Specializuotos kompleksinės pagalbos centrus ir gebėjimas pasiūlyti informaciją be spaudimo gali tapti pirmuoju saugiu žingsniu iš tylos.
Sprendimui nesikreipti pagalbos dažnai įtakos turi baimė, gėda, finansinė priklausomybė, nerimas dėl vaikų, aukų kaltinimo kultūra ar tiesiog vidinis išsekimas. Smurto patirtis veikia ne tik emocinę būseną, bet ir kūną – smurtas ar net jo pavojus kelia nuolatinę įtampą, skatina atsiskyrimą nuo kūno pojūčių, apsunkina ribų ir saugumo jausmą. Dėl to ne visoms moterims lengva kalbėti apie patirtą smurtą, net ir tada, kai jos jau kreipiasi pagalbos.
Judesio terapija kaip svarbi pagalbos dalis
Moterų informacijos centras nuolat ieško galimybių suteikti moterims įvairiapusę pagalbą, padedančią prabilti, atsistatyti ir įgyti jėgų kurti saugų gyvenimą. Šiais metais centre pradėtas vykdyti šokio-judesio terapijos projektas, skirtas smurtą artimoje aplinkoje ar jo pavojų patyrusioms moterims. Projekto tikslas – sukurti saugią ir palaikančią erdvę, kurioje pagalba būtų teikiama ne tik per žodžius, bet ir per kūnišką patirtį.
„Po smurtinės patirties kalbėti dažnai nėra lengva, o kartais apie tai išvis nesinori kalbėti. Tokiu atveju meninės ar judesio terapijos suteikia galimybę neverbaliai „išleisti“ iš kūno susikaupusias emocijas, skausmą ir įtampą. Šokio-judesio terapija, kaip kūniška patirtis, leidžia dirbti su fizinių ir asmeninių ribų atkūrimu bei padeda moteriai vėl pasijausti savo kūno šeimininke“, – sako Moterų informacijos centro specialistė Ieva Šaduikė.
Projekto metu vyko tiek uždari šokio-judesio terapijos ciklai, tiek palaikomosios atviros sesijos, leidusios moterims įsitraukti pagal savo galimybes ir išbandyti šią terapijos rūšį. Užsiėmimuose buvo kuriama saugi, nevertinanti aplinka, kurioje dalyvės galėjo judėti savo tempu, tyrinėti ribas ir atkurti ryšį su savo kūnu. Svarbu tai, kad visi terapijos užsiėmimai buvo kvietimas – kvietimas judėti, judėti lėtai ar greitai, įsivaizduoti ar išreikšti tai, kas kyla. Bet kuriuo metu, be pasiteisinimų, moteris galėjo sustoti, judėti kitaip ar atsitraukti – tai ypač svarbu mokantis vėl girdėti savo kūną ir gerbti jo ribas.
Pagalbą galima ir reikia plėsti
Projektas atskleidė, kad nors Lietuvoje veikianti pagalbos sistema užtikrina itin svarbią teisinę, emocinę ir psichologinę paramą, moterims reikalingos ir papildomos, patyriminės veiklos, padedančios giliau atsistatyti.
„Pagalbos sistema šiandien užtikrina svarbiausią paramą, tačiau šis projektas parodė, kad moterims taip pat labai reikalingos papildomos, patyriminės veiklos – tokios kaip meninė terapija ar savipagalbos grupės. Jos padeda stiprinti pasitikėjimą savimi ir atrasti palaikančią bendruomenę“, – dalijasi I. Šaduikė.
Naudinga priemonė ir specialistėms
Atskirai šokio-judesio terapijos sesijose dalyvavo ir SKPC specialistės, kasdien dirbančios su smurtą patyrusiais asmenimis. Šios sesijos tapo erdve, kurioje specialistės galėjo skirti dėmesio savo savijautai, kūno pojūčiams ir vidiniams resursams, dažnai liekantiems antrame plane profesinėje kasdienybėje. Dalyvavimas šokio-judesio terapijoje sudarė galimybę reflektuoti profesines ribas, stiprinti savireguliacijos gebėjimus ir sąmoningiau pasirūpinti emocine pusiausvyra. Tokia patirtis svarbi siekiant ilgalaikio profesinio tvarumo, savipriežiūros ir kokybiškos pagalbos teikimo kitiems.
Ši iniciatyva dar kartą parodė, kad kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje svarbu matyti ne tik skaičius, bet ir tylą, kūną bei lėtą atsistatymo procesą. Kartais pirmasis žingsnis pagalbos link prasideda ne nuo žodžių, o nuo judesio.
Pagrindinė projekto siunčiama žinutė moterims išlieka paprasta ir aiški:
„Kreiptis pagalbos – tai stiprybės, o ne silpnumo judesys.“
Projektas buvo iš dalies finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės, kuri jo įgyvendinimui skyrė 13 700 Eur iš Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų.