Šiuo metu pasaulyje daugėja žmonių, o ypač moterų, nenorinčių susilaukti vaikų. Istorijoje vaikų neturintys žmonės, ypač moterys, dažnai buvo persekiojami, su jais buvo blogai elgiamasi, jų buvo gailimasi ir žudoma. Senovės Romoje moteris, kuri nesusilaukė vaikų, teisėtai galėjo būti išvaryta. Net ir dabartiniais laikais, visuomenė ne visada supranta moteris, pasirinkusias netapti mamomis. Apie apsisprendimą neturėti vaikų ir motinystės baimę kalbamės su psichologe – psichoterapeute Jurga Gužauskiene.
Poros vis dažniau atideda pirmo vaiko susilaukimą
Psichologė – psichoterapeutė Jurga Gužauskienė pastebi, kad priklausomai nuo laikotarpio lūkesčiai motinystei smarkiai skiriasi ir yra kintantis dalykas tarp visuomenės narių, moterų bei pačiose moteryse.
„Nuo pat senų laikų moteris ir vaikų auginimas buvo nelabai draugiška sritis, kur vyravo daugiau darbo svarba, žemas moters visuomenėje statusas bei menkavertiškas požiūris į moterį. Todėl šiais laikais auginti vaiką, su visais patogumais ir naujovėmis, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta ir patrauklu. Tačiau pažiūrėjus statistiką, vaikų gimstamumo skaičiai su metais mažėja. Poros vis dažniau atideda pirmojo vaiko susilaukimą“, – pasakoja psichologė.
Anot jos, atidėjimo priežastys gali būti labai įvairios, bet šiuo metu pastebima didelė moterų koncentracija į karjerą bei mokslus. „Deja, bet pirmo vaiko atidėjimas iki 30 ir daugiau metų sutampa ir su biologiniu moters amžiumi. Tad norėjimas pastoti vėlesniame amžiuje gali pradėti kelti keblumų. Tačiau negalėjimas pastoti, kai kurioms poroms kartu sukelia palengvėjimą – mat sprendimas jau yra priimtas už juos.“
Motinystės baimė
Psichologė J. Gužauskienė pastebi, jog nenorą turėti vaikų gali sąlygoti ir baimė: motinystės, nežinomybės, gimdymo ar net savo motinos baimė. „Vedant psichoanalitinę mintį, moteriai, kuri nenori turėti vaikų, dažniausiai pasąmonėje tas nenoras siejamas su jos mama. Nenoras turėti vaikų gali priminti mamą, jos nebuvimą, savęs apleistumą, moteriškumo nuvertinimą. Moterys, kurios nenori turėti vaikų, atėjusios pas mane į psichoanalizę, apie savo mamą kalba skaudžius dalykus. Tie pokalbiai būna emociškai labai įkrauti. Dukters ir motinos ryšyje formuojasi santykiai, kuriuos vėliau kursime su savo partneriu, formuojasi moters seksualumas, dėliojasi intymių santykių vaizdas. Deja, bet tas moteris lydi baimė tapti panašiomis į savo mamą.“
J. Gužauskienė sako, jog moteris dažniausiai gąsdina nežinomybė, kas laukia po gimdymo, koks gims pats vaikas: ramus ar neramus, kokia bus sekanti diena. „Moteris, tapusi mama turi sudėlioti daug naujų dalykų – apie pačią save kaip mamą, naują vaidmenį, naują tapatumą, kuris yra visiškai nepažinus, nors motinystės mintį kaip idėją mes su savimi atsinešame.“
Nėra vieno teisingo atsakymo
Psichologė pastebi, jog apsisprendimą neturėti vaikų dažnai lydi visuomenės smerkimas, esą žmogus yra savanaudis ir gyvena dėl savęs. Prieš priimant sprendimą, ji pataria paklausti savęs, iš kur tas sprendimas kyla. Kaip suprasti, kada sprendimas neturėti vaikų yra tikras, o kada netikras. „Sesijų metu visada užduodu klausimą: o kam jums vaikas? Arba, kas yra tokio baugaus tapti mama? Tai yra nepatogūs klausimai, nes skatina situaciją matyti visai iš kito kampo, visai kitos perspektyvos nei aš noriu arba tam jau atėjo laikas. Tai yra paviršutiniški atsakymai, kurie tinka visiems, o atsakymai, kurie tinka visiems, netinka niekam. Dažniausiai su tokiais atsakymais mes pradedame sesiją, bet baigiame su visai kitokiais.“
Specialistė sako, jog apsisprendime turėti ar neturėti vaikų, nėra vieno teisingo atsakymo, nėra vieno teisingo sprendimo ar vienos amžinos tiesos.
Viso pokalbio su psichologe – psichoterapeute Jurga Gužauskiene galite pasiklausyti Moterų informacijos centro „Daugiau Tavęs – Mažiau stereotipų“ tinklalaidėje.
Iliustracija: VOX.com
Straipsnis paruoštas remiant
