Specialistai sutaria, jog lyčių nelygybė yra viena esminių smurto prieš moteris priežasčių, ar esate apie tai galvojęs?
Be abejo esu. Ar tai būtų smurtas matomas per žiniasklaidos priemones ar kitais kanalais, dažniausiai matome, jog tai yra smurtas prieš moteris. Negali to ignoruoti, natūralu, jog tai problema apie kurią reikia galvoti ir įvertinti, kas galėtų padėti su ja kovoti. Aš neabejotinai manau, jog smurto negalima naudoti kaip problemos sprendimo būdo nei šeimoje nei kitais atvejais.
Smurto priežastys yra sudėtingesnis klausimas. Nemanau, kad jos susideda į vieną paprastą formulę, jei klesti nelygybė – smurtas yra, o jei lygybė – smurto nėra. Yra tekę matyti smurto artimoje aplinkoje statistiką, kuri rodo, jog yra ir smurto artimoje aplinkoje prieš vyrus, kurie kartais lyg ir stipresni atrodo, bet lygiai taip pat patiria smurtą. Todėl viską suvesti į vieną lygybės aspektą negerai. Pasakysiu gal ir banaliai, tačiau fiziškai stipresnis žmogus nesant auklėjimo ir stabdžių smurtauja prieš fiziškai silpnesnį. Todėl ir vaikai, ir seneliai, ir moterys santykyje su darbingo amžiaus vyrais dažniau nukenčia ir patiria smurtą. Smurto priežasčių yra daug, viena pirmųjų – negebėjimas spręsti konfliktų. Pradėkime nuo to, jog ne visada atpažįstama kas yra konfliktas. Turbūt ne vienam yra tekę paliudyti, jog pamačius konfliktą ir priėjus prie žmonių jie nepripažįsta konfliktuojantys. Nemokėjimas spręsti konfliktų ateina iš šeimos. Bet savivaldybė irgi prisiima atsakomybę dėl tinkamo švietimo ikimokyklinėse ir mokyklinėse įstaigose. Mano nuomone mokyklose ir darželiuose privalome kurti saugią emocinę aplinką, mokyti vaikus atpažinti kritines situacijas ir tinkamai jose elgtis. Turime mokyti, jog negalima ignoruoti, kaupti pykčio, o tada išlieti jo smurtu. Kita smurto artimoje aplinkoje priežastis – nebaudžiamumas. Džiaugiuosi, jog buvo priimtas LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, po kurio įsigaliojimo vis daugiau asmenų pagalvoja apie tai. Iki įstatymo priėmimo atrodė, jog smurtauti galima ir yra teisėta.
Ar matote visuomenėje pokytį smurto artimoje aplinkoje srityje?
Žinoma pokytis žmonių sąmonėje yra. Pamenu, kai iškart po LR Apsaugos nuo smurto įstatymo įsigaliojimo vienas pirmųjų įkliuvusių smurtautojų buvo prokuroras. Negaliu pasakyti, jog tai buvo gera pradžia, bet tai tikrai buvo aiškus atskaitos taškas ir signalas, kad tokie dalykai dedasi visur ir nebūtinai asocialiose šeimose. Tai buvo geras signalas parodant, kad smurtas artimoje aplinkoje nėra normalu. Dabar smurtas fiksuojamas policijos pranešimuose, nušviečiamas žiniasklaidos priemonėse. Mano nuomone nepakantumo smurtui artimoje aplinkoje situacija pasikeitusi visuomenėje į gerąją pusę. Dabar manau daugiau žmonių pakėlusių ranką pagalvoja, jog daro kažką ne taip.
Visuomeninės organizacijos mato, jog priėmus LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, smurto skaičiai auga, ar tai normalu?
Didėjantys smurto artimoje aplinkoje skaičiai normalu. Po įstatymo įsigaliojimo pamatėme kokie iš tikrųjų yra smurto mąstai.
Kas Jūsų nuomone galėtų padėti? Kokių politinių veiksmų/iniciatyvų galima būtų imtis mažinant smurto artimoje aplinkoje problemą?
Pradėti reikėtų nuo nepakantumo smurtui. Supratimo, kad smurtas artimoje aplinkoje yra blogai ir taškas. Deja, politinėje arenoje vis dar pasitaiko vinguriavimų šia tema: „Čia visko pasitaiko, čia šeimos reikalas“. Reikia, kad visi labai aiškiai suprastume, jog smurtas nėra tik šeimos reikalas ir neturėtų būti toleruotinas. Problemos sprendimas prasideda ne nuo griežtų įstatymų, o nuo aiškaus suvokimo kas yra kas. Kaip ir su girtavimu neįmanoma kovoti, kuomet elito vakarėliuose prisigeriama, taip ir su smurtu artimoje aplinkoje nebus įmanoma kovoti jei visuomenės nuomonės formavimo lyderiai aiškiai žodžiu ir veiksmu neparodys, jog smurtas netoleruotinas ir nepateisinamas jokiais atvejais. Negaliu pasakyti, jog nieks nevyksta į tą pusę, prieš kelis metus įvyko lūžis. Priemonių yra daug, aš kaip tik visuomeninių organizacijų norėčiau pasiklausti ką reiktų daryti dar, norint mažinti smurtą artimoje aplinkoje.
Ar Jūs pats esate susidūręs su diskriminacija dėl lyties ar smurto atvejais sau artimoje aplinkoje?
Tolimoje aplinkoje taip yra tekę girdėti tokių dalykų. Kalbant apie diskriminaciją, tai žodis su daug „dugnų“. Ar kiekvienas skirtingas lyties traktavimas yra diskriminacija, nežinau. Bet ar su diskriminacija yra tekę susidurti? Tai žinoma, kad taip. Kalbant apie lyčių diskriminaciją, ji yra akivaizdi. Aš pats su žmona dalyvauju įvairiuose renginiuose ir matau, jog nebūtinai visada į moterį yra žiūrima taip pat kaip į vyrą. Akivaizdi diskriminacija matoma kai pas sergantį vaiką ateina šeimos gydytoją ir į vyro pusę yra net nežiūrima.
Tai Jūs visgi atkreipiate dėmesį į diskriminaciją?
Jūs klausiate ar jau priaugau iki to, jog pradėčiau pastebėti diskriminaciją? Taip žinoma aš atkreipiu dėmesį ir matau diskriminaciją lyties pagrindu. Tiesa nesu linkęs kiekvienu atveju iš to daryti labai didelės tragedijos. Bet kita vertus, man asmeniškai norėtųsi, jog į žmogų labiau būtų žiūrima kaip į žmogų. Kad statybininkai ar policininkai kalbėdami su moterimi žiūrėtų į ją kaip į žmogų ir kalbėtų taip pat kaip su vyru. Lygiai taip pat norėtųsi, jog darželio auklėtojai ar gydytojai taip pat kalbėtųsi su vyrais kaip ir su moterimis.
Sakykite kiek Jūsų patarėjų aplinkoje yra moterų?
Niekad neskaičiuoju asmenų pagal lytį, tačiau jei įdomu, turiu šešis patarėjus, iš jų trys moterys – absoliuti lygybė. Man atrodo toks vertinimas kur skaičiuojamas vyrų ir moterų santykis jau savaime yra diskriminacijos forma. Jeigu žmogų pradedi vertinti tik pagal lytį tai nėra teisinga. Na tarkim, jei dabar aš turėčiau šešis patarėjus iš kurių keturi būtų vyrai o dvi moterys ir imčiau galvoti, jog galbūt dar reikėtų patarėjos moters norint išlaikyti lyčių balansą. Tai būtų nesąžininga, įžeidu ir diskriminuotų, taip pat ir atvirkščiai žiūrint. Bjauriausia pozityvios diskriminacijos forma buvo tada kai atgavus nepriklausomybę, siekiant palaikyti lyčių lygybę vyrams buvo taikomos kvotos. Todėl aš atsisakau priimti diskriminacijos skirstymą į pozityvią ir negatyvią. Diskriminacija yra diskriminacija ir tiek. Aš asmeniškai netikiu pozityvios diskriminacijos teorija, man rodos ji tik pagilina skirtumus tarp lyčių. Jei norime spręsti šią problemą, ją reikia spręsti iš esmės.
Grįžtant prie smurto, sakykite kiek Jums kaip politikui yra svarbi socialinė sritis?
Sakykite kas yra socialinė sritis Jums?
Na paprastų žmonių požiūriu liberalų dėmesys labiau skiriamas ekonomikai, ar tame atsiranda vietos socialiniams klausimams?
Iš karto norėčiau pasakyti, kad šioje vietoje norėčiau atskirti savyje liberalą ir Vilniaus merą, taip pat atsakydamas norėčiau užsidėti akademiko kepurę. Visgi esu socialinių mokslų daktaras ir man klausimas kas yra socialinė sritis neatrodo tokia paprasta ir vienareikšmė. Socialinė sritis yra visur kur yra kalbama apie žmones. Socialinė sritis kitaip tariant yra visuomeninė sritis. Tai, kad mūsų visuomenėje socialinę sritis redukuojama iki socialinių pašalpų, pagalbos skurstantiems asmenims, plečiant į švietimą ir socialinę apsaugą ir paliekama visa kita, man tai atrodo fundamentaliai neteisinga. Toks požiūris priveda prie stereotipų ir kenkia socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Neseniai buvo žmonių su negalia diena, kalbėjau su abiejų kojų netekusiu asmeniu, lenktynininku. Į jį visuomenė žiūri stereotipiškai, nes jei jis savo BMV markės automobilį su neįgaliojo ženklu pasistato tam skirtoje vietoje daug kas netiki, kad jis iš tikrųjų neįgalus. Man norėtųsi daugiau tokių pavyzdžiu. Aš asmeniškai esu linkęs spręsti problemas ir jei mano pateiktas pavyzdys yra geroji išimtis, man norisi, kad tokių išimčių būtų daugiau. Tas izoliavimas, jog tu neturi pajamų, skursti ir mes visada tave taip matysime yra blogiausia ką visuomenė gali padaryti žmogui. Didžiausia pagalba tokiam skurstančiam asmeniui yra paprašyti jo pagalbos, tada jis pasijaus svarbus ir neizoliuotas. Kita vertus, kiekvienos visuomenės pareiga yra užtikrinti pagalbos teikimą neįgaliesiems, kad jie jaustųsi pilnaverčiais visuomenės nariais. Taigi apibendrinant, man socialinė sritis yra svarbi. Jūsų klausime jaučiau stereotipą lyg liberalams tai turi nerūpėti, man asmeniškai tai rūpi.
Mums tai labai svarbu žinoti, nes Moterų informacijos centras su socialine sritimi dirba nuo 1996 m. ir su kiekvienu valdžios pasikeitimu mums reikia nuolat įrodinėti kodėl socialinė sritis yra svarbi.
Socialinė sritis yra labai svarbi. Šiandien kalbame apie smurtą prieš moteris, ši tema yra labai svarbi, tačiau tai nėra vienintelė socialinė sritis. Yra dar kelios sritys į kurias aš kaip politikas, kaip Vilniaus meras kreipiu ypatingą dėmesį ir siekiu rimtų pokyčių. Pradedant nuo vaikų teisių ir būtent vaikų globos sistemos. Mano tikslas – kad vaikai į tokią sistemą nepatektų. Turim aiškų planą ir jau pradėjome uždarinėti vaikų globos namus. Tikimės, kad po 4 metų Vilniuje neliks nei vienų vaikų globos namų. Užtikrinsime, jog vaikai augtų šeimose biologinėse ar kitose.
Kitas man svarbus klausimas susijęs su neįgalių asmenų teisėmis, pradedant šaligatvių borteliais, kurie žmonėms su negalia ir dviratininkams yra vienodai svarbūs, tik vieniems dėl patogumo, kitiems gyvybiškai. Reikia kalbėti apie neįgaliųjų situaciją mokyklose. Džiaugiuosi, kad nebedirba tokie mokyklų vadovai, kurie diskriminavo neįgalius vaikus.
Reikia paminėti, jog siekiame integruoti asmenis į darbo rinką. Norime paversti skurdo finansavimo strategiją lipimo iš skurdo finansavimo strategija. Reikia teikti pagalbą žmonėms patiriantiems socialinę atskirtį ir pirmą kartą gavusiems darbą, kad būtent tada jiems būtų suteikta pagalba iki pirmo atlyginimo leisianti pragyventi, susimokėti už troleibuso bilietėlį. Šioje vietoje galbūt reikia daugiau pagalbos nei tada kai žmogus nieko nedaro.
Nepamirškite, jog vaikai, kurių teisės, kaip minėjote Jums yra prioritetas gyvena šeimose, kuriose yra smurtaujama.
Smurto artimoje aplinkoje atveju turi veikti pagalbos šeimai sistema. Nenorėčiau naudoti kovos ar karo terminų, kai kalbama apie smurtą artimoje aplinkoje. Vaikų globos įstaigas jau šiandien pertvarkome į pagalbos šeimai įstaigas, kad ši problema nebūtų ignoruojama, kad pagalba šeimai realiai būtų vykdoma. Mano nuomone nedaug yra smurtautojų, kurie mano, jog gerai elgiasi kai smurtauja ir dar tuo didžiuojasi. Na gal yra tokių, bet jų mažesnioji dalis. Vis dėlto svarbu padėti tiems žmonėms, kurie nesugeba su savimi susitvarkyti, kurie gal ir norėtų pabėgti nuo savo vaikystėje patirto smurto. Tokiems asmenims pagalba turi būti suteikta.
Smurtaujančiose šeimose įvykus smurto įvykiui vis dar dažniausiai bėgti iš namų turi moterys ir vaikai.
Vilniuje veikia Vilniaus miesto krizių centras, kuriame esant poreikiui gali apsistoti nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėję moterys ir jų vaikai. Mano supratimu visada yra dvi pusės. Vis dar yra daug moterų, kurios galvoja, jog smurtas yra normalu. Mano nuomone aukos supratimas, jog smurtas nėra normalu yra itin svarbu, net kur kas svarbiau nei pagalbos teikimas smurtaujančiam asmeniui. Norint spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą reikalinga kompleksinė pagalba šeimai.
Vilniaus merą kalbino: žurnalistė Ugnė Siparienė
Straipsnio autorius: Moterų informacijos centras
Straipsnio viršelio nuotrauka: Luko Balandžio/15min.lt
Nuotrauka su Specializuotos pagalbos centrų ženklu: Moterų informacijos centras