„Mano katedroje boba? Tik per mano lavoną“
Šiuos žodžius dr. Giedrė Purvaneckienė išgirdo baigusi fizikos studijas, kai svajojo likti dirbti universitete. Tuo metu sovietinėje Lietuvoje veikė absolventų paskirstymo sistema, o sprendimą, kur jaunas specialistas dirbs, priimdavo komisija. Jos posėdyje universiteto katedros vedėjo ištarta frazė tapo ne tik skaudžia asmenine patirtimi, bet ir įsimintinu susidūrimu su atvira diskriminacija dėl lyties.
Šiandien dr. G. Purvaneckienė žinoma kaip sociologė, Ministro Pirmininko patarėja, lyčių lygybės ekspertė, viena svarbiausių Lietuvos moterų judėjimo kūrėjų, buvusi Seimo narė ir ilgametė Vyriausybės konsultantė moterų klausimais. Tačiau jos kelias į politiką prasidėjo ne nuo politinių ambicijų, o nuo fizikos laboratorijų, akademinės karjeros ir noro dėstyti.
Pokalbyje ji pasakoja, kaip asmeninė diskriminacijos patirtis padėjo geriau suprasti sisteminę lyčių nelygybę, kodėl pirmieji sociologiniai Lietuvos visuomenės tyrimai ją nustebino, kaip kūrėsi Moterų studijų centras ir kodėl, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, ji vis dar mato tas pačias problemas – tik kitomis formomis.
Diskriminacija, tapusi lūžio tašku
Nors Puslaidininkių fizikos institute, kuriame dr. G. Purvaneckienė pradėjo dirbti po studijų, atmosfera buvo gerokai palankesnė nei universitete, diskriminacinio požiūrio į moteris akademiniame pasaulyje netrūko. Pasak jos, fizikos srityje ilgą laiką dominavo įsitikinimas, kad vyras fizikas yra savaime kompetentingesnis už kitų sričių specialistus.
„Dauguma vyrų fizikų buvo profesionalūs šovinistai. Jie galvojo, kad jeigu yra fizikas, tai gali bet ką kitą pamokyti, kaip reikia dirbti. Bet tai galiojo tik vyrams.“
Vėliau universitetas pakvietė ją sugrįžti, žadėdamas galimybę ateityje dėstyti. Tačiau iš pradžių jai teko dirbti laborante ir kartu su studentais atkurti visiškai apleistas mokomąsias laboratorijas.
„Jeigu nebūčiau triukšmavusi, laborante būčiau likusi visą savo gyvenimą“, – prisimena ji.
Net ir apsigynus disertaciją kliūtys nesibaigė. Kadangi Lietuvoje tuo metu nebuvo tarybos, kurioje būtų galima apsiginti fizikos dėstymo metodikos disertaciją, darbą teko pakreipti į pedagogiką. Tuomet universitete jai buvo pareikšta, kad fizikos dėstyti ji negali, nes disertacija apginta ne fizikos, o pedagogikos srityje.
Šios patirtys ilgainiui padėjo suprasti, kad problema slypi ne jos asmeninėse savybėse ar gebėjimuose, o pačioje sistemoje.
„Kai tave diskriminuoja, galvoji, kad su tavimi kažkas negerai. O kai supranti, kad tai sistema, supranti ir tai, kad reikia keisti ne save, o sistemą.“
Sociologija padėjo visuomenę pamatyti kitomis akimis
Vėliau dr. G. Purvaneckienė pradėjo dirbti universiteto Sociologijos laboratorijoje, iš kurios ilgainiui išaugo viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“.
Tai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis. Visuomenė sparčiai keitėsi, o sociologiniai tyrimai suteikė galimybę šiuos pokyčius stebėti remiantis duomenimis. Pasak dr. G. Purvaneckienės, apklausų rezultatus tyrėjai kartais skaičiuodavo net naktimis, nelaukdami, kol bus apdoroti visi atsakymai, nes klausimai apie nepriklausomybę ir valstybės ateitį tuo metu buvo gyvybiškai svarbūs.
Gilintis į šeimos ir lyčių lygybės klausimus ją paskatino vieni pirmųjų vertybių tyrimų rezultatų. Jie parodė, kad dauguma Lietuvos gyventojų tuo metu pageidavo tokio šeimos modelio, kuriame vyras būtų šeimos aprūpintojas, o moteris – namų šeimininkė. Tokį požiūrį palaikė ne tik vyrai, bet ir nemaža dalis moterų.
Šie rezultatai paskatino ją išsamiau tyrinėti lyčių vaidmenis, šeimos politiką ir moterų padėtį visuomenėje.
„Per mokslą atėjau prie suvokimo, kas pas mus negerai“, – sako ji.
Moterų judėjimo pradžia ir kelias į politiką
1991 metais Vilniaus universitete buvo įkurtas Moterų studijų centras. Tarp jo steigėjų kilus nesutarimų, dr. G. Purvaneckienė išliko neutrali, todėl buvo išrinkta centro valdybos pirmininke. Iš pradžių centras veikė visuomeniniais pagrindais, o jo kūrėjos dirbo be atlygio.
Dr. G. Purvaneckienė prisimena, kad tai buvo išskirtinis Lietuvos moterų judėjimo laikotarpis.
„Tuo metu turbūt buvo moterų judėjimo solidarumo aukso amžius.“
Prie vieno stalo susėsdavo skirtingų politinių pažiūrų moterys, nevyriausybinių organizacijų atstovės ir partijose veikiančios moterų grupės. Jos buvo susitarusios nediskutuoti abortų klausimu, dėl kurio organizacijų požiūriai išsiskyrė, tačiau kitais moterų teisių klausimais veikė drauge.
1994 metais moterų organizacijos kreipėsi į Vyriausybę, reikalaudamos įsteigti už moterų klausimus atsakingą pareigybę. Vyriausybė sutiko, o organizacijų deleguota kandidate tapo dr. Giedrė Purvaneckienė.
Nuo tada ji, su pertraukomis, daugelį metų dirbo Vyriausybės lygmeniu lyčių lygybės ir šeimos politikos klausimais, o šiuo metu eina Ministro Pirmininko patarėjos pareigas. Todėl naujam Vyriausybės vadovui ji galėjo su šypsena pasakyti:
„Jūs man jau septintas.“
Vėliau, Vytenio Andriukaičio paraginta, ji prisijungė prie Lietuvos socialdemokratų partijos. Kai bandė sakyti, kad jau yra partijos rėmėja, išgirdo trumpą atsakymą „Užtenka tų rėmėjų.“ ir prisijungė prie partijos.
2000 metais dr. G. Purvaneckienė buvo išrinkta į Seimą.
Kai lyčių lygybė tapo bendru politiniu tikslu
Pasak dr. G. Purvaneckienės, XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje vyravo išskirtinis politinis nusiteikimas. Šalis siekė narystės Europos Sąjungoje, todėl lyčių lygybė buvo suvokiama kaip modernios ir europietiškos valstybės požymis.
„Visi norėjo į Europos Sąjungą ir visi norėjo pasirodyti, kokie mes čia pažangūs ir geri.“
Tuo laikotarpiu buvo parengta pirmoji Moterų pažangos programa, priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir įsteigta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Pasak pašnekovės, pažangias iniciatyvas palaikė ne tik moterys, bet ir dalis vyrų, o prieštaraujantieji dažniausiai savo požiūrio viešai nereikšdavo.
Įstojus į Europos Sąjungą atmosfera pasikeitė. Nebeliko poreikio demonstruoti pažangumą siekiant narystės, todėl anksčiau tylėję lyčių lygybės iniciatyvų priešininkai pradėjo kalbėti atviriau.
Šį skirtumą dr. G. Purvaneckienė ypač aiškiai pajuto 2012–2016 metų Seimo kadencijoje. Pasipriešinimo lyčių lygybės klausimams būta ne tik opozicijoje, bet ir jos pačios politinėje frakcijoje. Kartais balsavimą lemdavo ne siūlomos pataisos turinys, o asmeninės politikų sąskaitos ar interesai.
Ji prisimena atvejus, kai politikai nepalaikydavo su lyčių lygybe susijusių iniciatyvų kerštaudami už jos poziciją visai kitais, pavyzdžiui, medžioklės, klausimais.
Vienas svarbiausių dabarties iššūkių – prieinamas būstas
Šiandien viena aktualiausių problemų, apie kurias kalba dr. G. Purvaneckienė, yra būsto prieinamumas. Jos nuomone, vien tikėjimo, kad būsto stygių išspręs privatūs vystytojai ir laisvoji rinka, nepakanka.
„Jeigu žmonės neturi būsto, jie negimdo. Grubiai sakant.“
Būsto politiką ji tiesiogiai sieja su šeimos politika ir Lietuvoje aptariama demografine padėtimi.
Pasak dr. G. Purvaneckienės, Lietuvoje reikėtų kalbėti ne tik apie socialinį būstą, skirtą pažeidžiamiausioms grupėms, bet ir apie savivaldybių arba municipalinį būstą. Savivaldybės galėtų statyti gyvenamuosius būstus ir nuomoti juos už žmonėms prieinamą kainą.
Toks modelis veikia daugelyje Vakarų Europos valstybių ir suteikia alternatyvą požiūriui, kad kiekvienas žmogus būtinai turi įsigyti nuosavą būstą. Lietuvoje nuoma jau yra paplitusi, tačiau privačioje rinkoje žmonėms dažnai tenka mokėti itin dideles kainas.
Savivaldybių nuomojamas būstas, pašnekovės nuomone, galėtų tapti viena iš priemonių, padedančių jaunoms šeimoms kurti stabilesnį gyvenimą. Vis dėlto ji pripažįsta, kad ši idėja politikoje kol kas sunkiai skinasi kelią.
„Geros mergaitės sindromas“ vis dar gyvas
Pokalbio pabaigoje dr. Giedrė Purvaneckienė kreipiasi į jaunesnę moterų kartą. Pasak jos, didžiausia kliūtis neretai yra ne žinių ar kompetencijų stoka, o baimė kalbėti ir būti nepatogiai.
Ji prisimena, kaip dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, diskutuodama apie būsimas naftos kainas, iš vyrų išgirdo klausimą: „Ką moteris gali suprasti apie naftą ir politiką?“ Nors nuo to laiko praėjo keli dešimtmečiai, panašų požiūrį ji pastebi ir šiandien. Vyrai dažnai drąsiai ir autoritetingai reiškia nuomonę apie politiką, energetiką ar gynybą, o moteriai prakalbus vis dar gali būti suabejota, ar tai apskritai yra jos sritis.
Todėl svarbiausias dr. G. Purvaneckienės palinkėjimas jaunoms moterims – atrasti savo balsą, nebijoti juo naudotis ir padrąsinti tas, kurios dar abejoja.
„Vis dar yra geros mergaitės sindromas. Norisi patylėti, būti mandagiai, pasirodyti gera. Todėl reikia viena kitą padrąsinti.“
Pasak jos, vienas balsas gal ir nėra kritinė masė, tačiau net ir vienas garsus pasisakymas atkreipia dėmesį ir po truputį padeda pralaužti sieną.
Asmeninė diskriminacijos patirtis gali tapti ne tik skaudžiu prisiminimu, bet ir pokyčio pradžia. Dr. Giedrės Purvaneckienės profesinis kelias rodo, kad išdrįsus įvardyti sisteminę problemą galima pradėti keisti ne tik savo gyvenimą, bet ir pačią sistemą.