Nors apie smurtą artimoje aplinkoje pastaruoju metu kalbame vis daugiau, šis skaudulys visuomenėje – vis dar stipriai įsišaknijęs. Maža to, kaip pabrėžia Moterų informacijos centro programų vadovė, teisininkė Dovilė Masalskienė, nemaža dalis smurto aukų ne tik vis dar bijo kreiptis pagalbos, tačiau net ir nežino, kur ją galima gauti.
Specialistė ragina smurtą artimoje aplinkoje patiriančioms moterims nedelsti, kol toksiški santykiai virs tragedija – visoje Lietuvoje veikiančiuose Specializuotos kompleksinės pagalbos centruose (SKPC) psichologinė ir teisinė pagalba suteikiama nemokamai, anonimiškai ir pačiai moteriai priimtiniausiu būdu.
Tikrojo problemos masto dar neparodo
Nuo praėjusių metų liepos 1-osios Lietuvoje įsigaliojo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis – jį gavęs smurtu įtariamas asmuo privalo iš bendros gyvenamosios vietos išsikelti per 15 dienų, taip pat nesiartinti ir nebendrauti su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu.
Pasak D.Masalskienės, ši naujovė jau spėjo gerokai pakoreguoti pranešimų apie smurto artimoje aplinkoje statistiką, tačiau realaus problemos masto tai esą vis dar neparodo.
„Jeigu lygintume 2022 metus su 2023-aisiais, tai mažiausiai tris kartus yra padidėjęs pranešimų skaičius. Jis mažais žingsniais artėja prie policijos skelbiamų duomenų apie gaunamus iškvietimus dėl smurto artimoje aplinkoje.
Tas atotrūkis, kurį mes matydavome anksčiau, kad policija kalba apie vienus skaičius, o mes matome tik labai mažą procentą, po truputį keičiasi. Bet svarbu pasakyti, kad orderis yra prevencinė priemonė, jis tikrai po truputį traukia smurtą iš po kilimo, bet tai vis tiek niekaip neatspindi tikrojo smurto masto.
Šiuo atveju kalbame tik apie pranešimus, kada pats nukentėjęs kreipiasi pagalbos arba sureaguoja kažkas iš aplinkinių ir kviečia pagalbą“, – aiškino Moterų informacijos centro programų vadovė.
D.Masalskienė priminė ir tai, kad nuo praėjusių metų liepos atitinkamoms institucijoms atsirado nauja prievolė – jos privalo apie sužinotus smurto atvejus iš karto pranešti Specializuotos kompleksinės pagalbos centrui.
„Tai reiškia, kad švietimo, asmens sveikatos priežiūros įstaigų, socialinių paslaugų įstaigų, vaiko teisių apsaugos teritorinių skyrių darbuotojai, savo darbe susidūrę su galimai smurtą artimoje aplinkoje patyrusiu asmeniu, pagal įstatymą privalo informuoti Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, kitais atvejais – ir policiją, ir šį centrą.
Deja, šitie skaičiai nėra tokie dideli, palyginus su orderio, kaip prevencinės priemonės, skaičiais. Bet tai irgi niekaip nerodo, kad nėra smurto ir kad smurto nemato tiek švietimo darbuotojai, tiek medikai, tiek sveikatos apsaugos sistemos ar socialiniai darbuotojai.
Labai svarbu dirbti dėl to, kad būtų lengviau tai atpažinti. Tiek metų institucijos savęs nematė kaip sistemos dalies, o dabar jos turi įpareigojimą. Yra sunku iš karto įžengti į tai, atpažinti, sureaguoti“, – svarstė specialistė.
Svarbi ir tinkama komunikacija
Nors apie smurtą artimoje aplinkoje ir su tuo susijusius nusikaltimus kalbama daug, dėmesio tam skiria ir žiniasklaida, D.Masalskienė atkreipė dėmesį, jog tokių skaudžių temų pateikimas visuomenei reikalauja didelės atsakomybės. Todėl, Moterų informacijos centro programų vadovės teigimu, pačiai žiniasklaidai visgi ne visada pavyksta apie šią problemą informuoti tinkamai.
D.Masalskienė atkreipė dėmesį ir į komunikaciją apie femicido atvejus šalyje.
„Net kalbant apie tokius atvejus žiniasklaidoje tai įvardijama kaip šeimos nelaimė. Nėra kalbama, kad yra smurtautojas, kad įvykdytas nusikaltimas, bet kalbama labai romantiškai – praktiškai žiniasklaida tai bando romantizuoti antraštėse.
Straipsnio turinyje informacija gali būti labai šabloniška, tik paimta iš policijos suvestinės, bet antraštėse smurtautojas lyg pateisinamas, bandoma užmaskuoti, kad tai yra smurtas artimoje aplinkoje, tarsi mes bijotume to reiškinio, bijotume pamatyti, koks jis yra iš tikrųjų“, – aiškino teisininkė.
Pasak D.Masalskienės, neišvengiamai kartais smurto artimoje artimoje aukomis tampa ir įvairiuose visuomenės sluoksniuose gerai žinomi žmonės, o tai, specialistės manymu, gali sukelti dar sudėtingesnių situacijų.
„Atsiranda papildomų lyginimų, kad čia ji viską išprovokavo, ko ji pati tikėjosi, kai šitaip atrodo, ir tada atsiranda aukos kaltinimo linija. Ji tarsi iš karto nebeatitinka modelio, kaip turi atrodyti nukentėjęs asmuo. Aš sakau „ji“, nes daugiau nei 89 procentai mūsų klientų yra būtent klientės. Ir iš tų klienčių daugiau kaip 94 procentai yra nukentėjusios būtent nuo vyrų.
Viešinimas pats savaime nėra skatinantis ir kartais netgi yra „uždarantis“ veiksnys, nes jeigu aš esu žymi ar tiesiog žinoma socialinėje erdvėje, patiriu smurtą ir matau, kaip vėliau yra taršoma pati moteris, kuri patiria smurtą, aš dar kartelį pergalvosiu, ar tikrai čia man taip blogai, kad kreipčiausi pagalbos“, – dėstė D.Masalskienė.
Nors visuomenės apklausos rodo, kad lietuviai nėra pakantūs smurtui, pasak Moterų informacijos centro programų vadovės, realybė dažnai yra kitokia – žmonės deda pastangas norėdami padėti smurtautojui išsisukti nuo bausmės, visą dėmesį sutelkia į nukentėjusiąją moterį, o ne kalba apie smurtautojo veiksmus ir jo daromą nusikaltimą.
„Prie savęs kaltinimo, kurį patiria nukentėjusios, atimtos sprendimo priėmimo galios dar prisideda ir papildomas visuomenės spaudimas. Nukentėjęs asmuo labai daug prašo – prašo, kad mes patikėtume, prašo, kad padėtume, būtume šalia ir palaikytume, išklausytume, o smurtautojas nieko mūsų neprašo. Jam yra labai patogu nieko nedaryti.
Nebūtina būti žinomam Lietuvos mastu, tai gali būti ir mažo miestelio klausimas. Pavyzdžiui, miestelyje visi vieni kitus pažįsta, aš tą žmogų pažįstu tiesiogiai ir jis yra labai geras draugas, visą laiką padeda ar yra labai geras darbuotojas – tada mes netikime ar neleidžiame sau tikėti, kad jis gali būti smurtautojas.
Netgi jeigu teismo sprendimu žmogus siunčiamas dalyvauti smurtinio elgesio keitimo programoje, kiek darbdavių padeda išsisukti, rašo raštus, kad darbo metu negalima. Tai mes, visuomenė, nesame nepakantūs smurtui – mes palaikome smurtautoją, nes mes nevertiname smurtinio elgesio keitimo programos kaip svarbios, nesmerkiame tokio elgesio. Dar kartu papurkštaujame, ko čia prisigalvoja“, – aiškino D.Masalskienė.
Kada vertėtų sunerimti?
Tiesa, smurtą artimoje aplinkoje patiriančios moterys tikrai ne visada yra linkusios pasidalinti savo išgyvenimais ir ieškoti pagalbos. Nors fizinio smurto padarinius dar galima pastebėti, į kai kuriuos kitus ženklus galimos smurto aukos artima aplinka turėtų įsižiūrėti itin atidžiai.
„Kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, dažniausiai nėra taip, kad atsibudau ir tai atsitiko. Mes kalbame apie sisteminį smurtą“, – pabrėžė Moterų informacijos centro programų vadovė.
D.Masalskienė akcentavo, kad galimai smurtą patyrusi moteris staiga gali norėti save izoliuoti nuo kitų, atsitraukti nuo anksčiau buvusių pomėgių, bendravimo. Ji gali atšaukti ir susitikimus, o jiems ir įvykus savo partneriui „teikti ataskaitas“.
„Kur aš esu, ar tikrai aš čia esu. Toks perdėtas pavydas, galima sakyti, kad manęs labai pavydi, dėl to niekur neinu, pavydo romantizavimas, staigesnių garsų, netikėtų garsų, vaizdų išgąstis, ko anksčiau pas žmogų nebūdavo.
Gali atsirasti ir savivertės problemų – moteris labai daug atsiprašinėja, nors akivaizdu, kad čia tikrai nieko tokio. Toks hiperbolizuotas reagavimas“, – aiškino teisininkė.
Anot specialistės, smurtą artimoje aplinkoje galimai patiriantis žmogus gali pradėti piktnaudžiauti ir alkoholiu, įvairiomis psichotropinėmis medžiagomis, gali susidurti su valgymo sutrikimais. Kartais norėdama įtikti savo partneriui moteris gali pakeisti ir, pavyzdžiui, savo drabužių stilių.
„Nes gali būti komentarų dėl išvaizdos. Moteris gali labai pakeisti savo aprangą, nes „jam nebepatinka, kaip aš čia vaikštau“, – pavyzdį pateikė D.Masalskienė.
Jos teigimu, pastebėjus tokius požymius reikėtų imtis iniciatyvos – saugioje erdvėje moteriai pasakyti, kad nerimaujate dėl jos saugumo, pasiūlyti ją išklausyti, o galbūt ir kartu apsilankyti Specializuotos kompleksinės pagalbos centre.
„Nereikia tikėtis, kad žmogus atsistos ir pasakys: taip, aš patiriu smurtą. Galbūt žmogus pasidalins kai kuriais signalais, konkrečiais atvejais, tad šioje vietoje svarbiausia yra ne teisti, ne aiškinti, bet išklausyti, padėkoti, kad atsivėrė, atliepti, jei yra skaudu, informuoti, kad yra Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, kad galima ten paskambinti, galima kartu nueiti. Reikia leisti žmogui ir išsikalbėti, ir kartu parodyti, kad tau tai rūpi“, – ragino D.Masalskienė.
Visgi, kaip vieną iš priežasčių, kodėl su smurtu artimoje aplinkoje susidūrusios moterys dar bijo kreiptis pagalbos, ji įvardijo ir mažamečius vaikus.
„Visuomenės spaudimas, kad vaikai turi augti pilnoje šeimoje, jog pilna šeima savaime yra gėris, neatsižvelgiant į tai, kad ten yra smurtas ir toksiški santykiai, irgi yra labai gajus. Manoma, kad neva būsi bloga mama, jei iširo šeima dėl tavęs, nes juk tu pasirinkai šį žmogų, susilaukei su juo vaikų. O jeigu dar nėra palaikančios aplinkos, sakome, kad pati pasirinkai ir nešk tą kryžių, tampa dar sunkiau.
Yra toks mitas, kaip čia vaikai dabar bus be tėčio, kad dėl vaikų aš dar pakentėsiu, o kai vaikai užaugs, tada jau susitvarkysiu. Svarbu žinoti, kad vaikams irgi daromas poveikis, nepaisant to, kad fiziškai prieš juos tiesiogiai nesmurtaujama“, – kalbėjo specialistė.
Tačiau, pasak D.Masalskienės, būna ir kitokių atvejų – dažnai vaikai kaip tik moterims tampa savotišku lūžio tašku.
„Esame turėję tokio žiauraus smurto atvejų, kai mama išėjo ir klausė: jeigu mane užmuš, tai kas vaikais pasirūpins?“ – prisiminė teisininkė.
Ragina moteris netylėti
Kaip pabrėžė D.Masalskienė, nereikėtų laukti, kol toksiški santykiai namuose peraugs į agresiją ir smurtą – pagalbą bet kurioje vietoje ir bet kokiu būdu specialistai gali suteikti dar tada, kai moteris dėl savo santykių tiesiog jaučia nerimą, baimę ar neužtikrintumą.
Kaip nurodė pašnekovė, Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai šiuo metu veikia visoje Lietuvoje, o į juos galima kreiptis bet kuriuo patogiu būdu – tiek telefonu, tiek elektroniniu paštu ar tiesioginiu internetiniu pokalbiu („live chat“), tiek ir gyvai.
„Galima kreiptis net jeigu tau neramu, kažkas kirba tavo santykiuose, kažkas kirba dėl draugės, sesės ar pusseserės santykių. Pavyzdžiui, buvo moteris, kuri bendravo, bet susirado partnerį ir tiesiog dingo – atsisako bendrauti arba bendrauja labai ribotai, tapo labai baikšti, nerami, kažkada gal ir fizinių nubrozdinimų pamatei, ko anksčiau nebuvo.
Kai jau tikrai kyla grėsmė pačios ar vaikų sveikatai, didžioji dalis moterų tikrai skambina policijai, bet dar iki to skambučio, kai yra tiesiog nerimas, kai atrodo, kad nesijauti saugi ir rami šituose santykiuose, prarandi save tuose santykiuose, nebegali galvoti, spręsti, ko ir kaip aš noriu, nes bijau, kad būsiu pamokyta, jog ne taip padariau, tikrai visada pirmasis kanalas yra Specializuotos kompleksinės pagalbos centras“, – pažymėjo Moterų informacijos centro programų vadovė.
Pagalba čia teikiama visiškai nemokamai ir anonimiškai, o bendrauti galima keliomis kalbomis apart lietuvių – anglų, lenkų ir rusų, taip pat ir lietuvių gestų kalba. Centre dirba tiek teisininkai, tiek ir psichologai, pasiryžę suteikti visą reikalingą paramą.
„Vienas iš svarbiausių žingsnių mūsų centre yra sugrąžinti pasitikėjimą priimti sprendimus pačiai ir neteisti savęs už tuos sprendimus. Mes čia suteikiame palaikymą, einame būtent pačios moters žingsniu“, – patikino D.Masalskienė.