Pasaulio banko duomenimis, smurtas prieš moteris nusineša daugiau 15 – 44 m. amžiaus moterų gyvybių ir sukelia sunkesnę negalią nei vėžys, eismo nelaimės, maliarija ir karas kartu sudėjus.
Vidinių ir išorinių konfliktų šalyje metu pasitaiko atveju, kai mergaitės ir moterys patiria seksualinę prievartą, priverstines santuokas, tampa prekybos žmonėmis aukomis. Kadangi visuose pasaulio kampeliuose moterys susiduria su tokiu smurtu lyties pagrindu, jos yra labiausiai motyvuotos įsitraukti į taikos palaikymo procesą.
Dėl daugialypės moterų patiriamos diskriminacijos, moterims vis dar trūksta kėdžių prie sprendimų priėmimo stalo. Čia galima prisiminti posakį „Jei tavęs nėra ant stalo, vadinasi tavęs nėra ir meniu“. Jei moterys geriausiai žino bendruomenės problemas ir nebijo kritikuoti valdžios, ar jos nėra tas šimtmečius ieškomas priešnuodis konfliktams?
Revoliucija Sudane – puikus moterų motyvacijos spręsti konfliktus pavyzdys. Tūkstantinės protesto minios priekyje ėjo moterys. O 22 m. architektūros studentės Alaa Salah nuotrauka, kurioje ji minios akivaizdoje stovėjo ant mašinos stogo reikalaudama Laisvės, Taikos, Lygybės ir Teisingumo savo tautos žmonėms, sudrebino socialinius tinklus. Jos drąsa įkvėpė ne vieną. Deja, kur kas daugiau dėmesio ir finansinės paramos sulaukė degančios Paryžiaus katedros problema nei už laisvę kovojantys Sudano gyventojai. Abu įvykiai sukrečiantys, tačiau matuojant jų mąstą, svarbu atkreipti dėmesį ir į aukų skaičių.
Matome dvi problemas. Pirma, moterys nėra įtraukiamos į konfliktų sprendimo procesus ir taip neišnaudojamas jų potencialas. Antra, kai moterys įsitraukia pačios, jų drąsūs veiksmai nesulaukia visuomenės dėmesio ir palaikymo.
Moterys taika ir saugumas: tikros istorijos
“Kai žmonės pirmą kartą išgirsta, kad 20 metų praleidau konfliktų zonose, vienas pirmųjų klausimų, kurį jie man užduoda – kaip tu ten atsidūrei? Gimiau Saudo Arabijoje, Palestiniečių šeimoje, kurie keliavo per keturias šalis, kol pagaliau nusileido Jungtinėse Amerikos valstijose. Iš pradžių Teksase, o vėliau Pietų Karolinoje. Manau, šie biografijos faktai viską paaiškina. Laimei, mano mama man paaiškino pasaulio piliečio sąvoką, išmokė gerbti ne tik savo palestinietiškas šaknis (dėl kurių išgyvenau karinį konfliktą), bet ir pasirinktą tėvynę – Ameriką, kuri suteikė galimybė mano šakoms augti, o žiedams pražysti.
1990 m., kai man buvo 21 m. su Jungtinių Tautų misija išvykau į Bagdadą vedina Amerikietiškos svajonės – išgelbėti pasaulį. Mano nuostabai ten nesulaukiau garsiojo Artimųjų Rytų svetingumo, nebuvau pasveikinta su humusu ir baklava (past. tradicinis maistas). Vietoj to, buvau apiberta šimtais klausimų bandant išsiaiškinti, ar mane atsiuntė Centrinė žvalgybos agentūra (CŽV). Matote, žmonės abejoja mūsų taikos kūrimo motyvais lygiai taip pat, kaip abejojo mūsų motyvais eiti į karą. Milijardais dolerių bandoma ištaisyti įsisenijusius konfliktus, kuriems išspręsti reikia sudėtingų operacijų su paprasčiausiu pleistru.
Dabar, kai konfliktai įgauna naują formą, svarbu, kad taikos palaikymo bendruomenė apsvarstytų vidinius pokyčius. Drastiškai. Pasaulinės konfliktų tendencijos neatrodo daug žadančios. Mane neramina tai, kad ekstremizmo (past. ekstremizmas – polinkis į kraštutines pažiūras ir priemones, dažniausiai politines) pavojus kyla tuo pačiu metu, kai žmonių pasitikėjimas valdžia mažėja. Remiantis Valstybės efektyvumo instituto duomenimis, valdžia pasitiki mažiau nei 45% pasaulio gyventojų.
Nenoriu gyventi tokiame pasaulyje, noriu pasiūlyti sprendimą mano įvardintoms problemoms. Per 20 metų dirbdama konfliktų sprendimo srityje supratau, kad vienas veiksmingiausių konflikto priešnuodžių yra MOTERYS ir jų įtraukimas į taikos palaikymo procesą.” – Manal Omar, Artimųjų Rytų ir Afrikos Centro Asocijuotoji Viceprezidentė Jungtinių Valstijų Taikos institute.
Moterys ir taika: ką galiu padaryti aš?
Daugelis dar pamena kainą, kurią už mūsų laisvę sumokėjo mamos, tėčiai, seneliai. Šiuo metu, Lietuva nuolat susiduria su išorinėmis grėsmėmis. Dėl šios priežasties, turime pasirūpinti taikos ir saugumo užtikrinimu šalyje ir įtraukti moteris į taikos palaikymo procesus Lietuvoje bei kaimyninėse valstybėse.
Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris. Šis skaičius dar didesnis neįgalių moterų tarpe. Smurtas artimoje aplinkoje vis dar stigmatizuojamas, dažnai kaltinami nukentėję asmenys. Todėl dažnai jie pasirenka tylėti. Ši situacija dar sudėtingesnė moterų migrančių ir pabėgėlių tarpe.
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JTST) rezoliucijoje Nr. 1325 (2000) dėl moterų, taikos ir saugumo (toliau – Rezoliucija Nr. 1325) pirmą kartą JT istorijoje įvertintas moterų vaidmuo ir patirtis ginkluotuose konfliktuose. Lietuvoje už Rezoliucijos Nr. 1325 priemonių įgyvendinimo koordinavimą atsakinga LR Užsienio reikalų ministerija. Šiuo metu ministerijos suburta tarpžinybinė darbo grupė (kurioje dalyvauja ir Lietuvos moterų lobistinė organizacija) teikia siūlymus Nacionalinei globaliai darbotvarkei „Moterys, taika ir saugumas“. 2020 – 2024 m. darbotvarkėje numatomi veiksmai siekiant įtraukti moteris į taikos ir saugumo palaikymą valstybės viduje ir bendradarbiaujant su kitomis užsienio valstybėmis.
Siekiant efektyvaus pokyčio būtina įtraukti visą bendruomenę. Todėl kiekvieną raginame pasvarstyti: kaip Jūs galėtumėte prisidėti prie moterų konfliktų zonose palaikymo ir jų ypatingų istorijų platinimo?