Šiais metais žiniasklaidos antraštės viena po kitos skelbė apie itin žiaurius nusikaltimus – vien per paskutines kelias savaites šalyje nužudytos kelios moterys. Bene visi šie atvejai, tikėtina, yra jau kurį laiką užsitęsusio smurto artimoje aplinkoje pasekmės.
Beveik prieš trejus metus Vilniuje, automobilyje, vyro nušauta žmona, šių metų kovą savo sutuoktinio nužudyta policijos pareigūnė, vasarą Tauragėje bei Skuode savo buvusių ar esamų partnerių nušautos moterys – tik keli pavyzdžiai, ką galime įvardinti vienu terminu – femicidas.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultantė, smurto artimoje aplinkoje ekspertė ir lektorė Nomeda Cibarauskienė įsitikinusi – nors smurto artimoje aplinkoje visuomenė vis labiau netoleruoja ir jau geba jį geriau atpažinti, apie femicidą šiandien tikrai reikia kalbėti daugiau.
Statistika neramina
Pasak specialistės, žvelgiant į formalųjį femicido apibrėžimą, jį galime apibūdinti kaip moters nužudymą dėl jos lyties. Tačiau turint omenyje pastaruoju metu Lietuvoje įvykusias žmogžudystes, pavyzdžiui, kai buvo nužudyta pareigūnė ar kitos moterys, apie kurias informaciją skelbė policija, akivaizdu, kad iš esmės tokios žmogžudystės labai dažnai būna susijusios su tęstiniu smurtu artimoje aplinkoje.
„Ir nebūtinai fizinio smurto. To užuomazgos gali būti ir ekonominio smurto atvejai, psichologinis smurtas“, – aiškino N. Cibarauskienė.
Ekspertės teigimu, femicidas nėra naujas reiškinys, tik anksčiau nebūdavo taip aiškiai įvardijama ir žinoma, kuo tokio tipo žmogžudystė išsiskiria iš kitų.
Pažymima, kad vienas iš pagrindinių femicido bruožų yra tas, jog moterį dažniausiai nužudo jos intymus partneris.
„Ši sąvoka yra labai svarbi – labai gerai, kad ir žiniasklaidoje, ir instituciniame lygmenyje esant moters nužudymui intymaus partnerio mes pradedame vartoti terminą femicidas, nes tokiu atveju lyg šiek tiek atkreipiame dėmesį, kad tai nėra žmogžudystė, kurią galime įdėti į bendrą nusikaltimų dėklą.
Mums tai yra ženklas, kad turime atidžiau pažiūrėti, kas gi vyksta ir kaip mes prieiname prie to, kad moterys pas mus yra nužudomos ir santykiai su intymiais partneriais baigiasi žmogžudyste“, – dėstė N. Cibarauskienė.
Pasak Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultantės ir lektorės, 2022–2023 metais Lietuvoje buvo nužudyta apie 11–12 moterų. Tokiais atvejais, pabrėžė ji, turėtų būti atliekamas nužudymo algoritmas – kokie buvo poros santykiai, kas vyko, kaip vyko, kokia buvo galimo smurtautojo elgesio dinamika.
N. Cibarauskienė pridūrė, jog tai – labai svarbu, kalbant apie femicido prevenciją. Svarbu nustatyti tuos ženklus, kurie rodytų, kad žmogus gali būti nužudytas.
„Labiau kalbėčiau ir apie visumą – šiandien 8 iš 10 smurto artimoje aplinkoje aukų yra būtent moterys, o jei žiūrėsime procentaliai, apie 85 procentai moterų, kurios gauna pagalbą Specializuotos kompleksinės pagalbos centre, nukenčia būtent nuo sugyventinio, partnerio ar buvusio sutuoktinio.
Pati pradžia turėtų būti būtent ši statistika ir darbas su tomis moterimis, siekiant išsiaiškinti, kokia yra rizika, kad jos gali būti nužudytos, kad jos gali patirti labai sunkų fizinių sužalojimų.
Neretai net žiniasklaidoje perskaičius tam tikrą informaciją jau galime matyti, kad tai nebuvo spontaniški veiksmai – tai žmogžudystės, kur tam tikrą riziką jau tikrai buvo galima pastebėti“, – įsitikinusi specialistė.
Požiūris keičiasi?
Visgi, nepaisant neraminančios statistikos, smurtą artimoje aplinkoje visuomenė atpažįsta jau labiau, akcentavo N. Cibarauskienė. Jos teigimu, žmonės šiandien supranta, kad tai nėra normalu, todėl kalba apie tai drąsiau ir atviriau.
„Anksčiau buvo manoma, kad tai šeimos reikalas, šeimos santykiai, ir tokie pasakymai buvo be galo dažni. Niekas neoponuoja dėl to, kad tai šeimos reikalas, tačiau rizika didėja tais atvejais, kai moteris, kuri kenčia sisteminį smurtą, dėl kaltės, gėdos, priklausomo santykio nuo smurtautojo, slepia smurtinę situaciją, nesidalina su net jai saugiais žmonėmis, ir bando viską užglaistyti šeimos viduje.
Tą sąlygoja ir to paties smurto artimoje aplinkoje specifika – asmens nugalinimas, kaltės uždėjimas jam, sprendimo teisės atėmimas, netgi asmenybės pokyčiai“, – pažymėjo pašnekovė.
Tačiau, pasak N.Cibarauskienės, nors visuomenė šiuo klausimu ir yra stipriai pasistūmėjusi į priekį, gilesnio suvokimo, kas iš tiesų yra femicidas ir kas jį lemia, kartais dar pritrūksta.
„Dažnai žmonių reakcija būna tokia, kad įvyko kažkas staigaus, impulsyvaus, ir nelabai tai suveda su tuo, kad iš esmės femicidas yra prieš tai buvusių smurtinių santykių baigtis.
Aš tame matau riziką, nes kai mes galvojame, kad femicidas yra kažkas staigaus, kad smurtautojas tiesiog „nesusilaikė“, mes greičiausiai nieko nedarysime dėl femicido prevencijos arba neatpažinsime padidėjusios rizikos dar tada, kai yra santykiai.
Taip, galbūt tuo metu buvo ir impulsyvumo, bet tai neabejotinai yra prieš tai buvusių santykių ir sistemingo smurto prieš tą asmenį pasekmė“, – dėmesį atkreipė specialistė.
Taip pat, pažymėjo ji, daugelį metų sisteminiame smurte gyvenanti moteris galiausiai praranda ir nemažą savo asmenybės dalį – todėl jai pasakyti „ne“ arba daryti įtaką tam tikriems sprendimams yra be galo sudėtinga.
Ar mūsų šalies institucijos pakankamai bendradarbiauja, kad užkirstų kelią femicidui? Pasak N. Cibarauskienės, kuri Specializuotos kompleksinės pagalbos centre ir pati yra atsakinga už tarpinstitucinį bendradarbiavimą, gilesnio įsitraukimo vis dar pritrūksta.
„Pas mus, į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, iš teisėsaugos niekas nėra kreipęsis, kad pateiktų kokią nors informaciją esant femicido atvejui.
Pateiksiu vieną pavyzdį: prieš kelerius metus Briuselyje buvo nužudyta tokia jauna ispanė – situacija buvo tokia, kad jos buvęs partneris tiesiog atvažiavo paskui ją, norėdamas išsiaiškinti santykius ir pakviesti ją grįžti atgal, tačiau ji buvo nužudyta.
Šis įvykis paskatino Belgiją peržiūrėti visus žmogžudysčių atvejus ir būtent įvardinti juos kaip femicido atvejus. Jie netgi svarstė klausimą dėl įstatymo, kuriame aiškiai buvo pavartota ši sąvoka, kad tai būtų išskirta iš visų nužudymų“, – pasakojo specialistė.
Šis pavyzdys rodo, anot N. Cibarauskienės, kad femicido problemą spręsti bando ir kitos užsienio valstybės, tačiau ypač svarbu femicidą išskirti kaip atskirą žmogžudystės rūšį.
„Manau, kad bendradarbiavimas šiandien nėra toks, koks galėtų būti esant femicido atvejui – teisėsauga vykdo Baudžiamajame kodekse numatytas teises ir prievoles, o femicido atvejį nagrinėja tiesiog kaip nužudymą“, – pastebėjo pašnekovė.
Nuspėti smurtaujančio asmens veiksmus nėra paprasta
Jeigu fizinio smurto požymius vizualiai galima pamatyti ar nujausti, deja, labai sunku nuspėti, ar moteris savo intymaus partnerio gali būti nužudyta. Pasak N. Cibarauskienės, labai svarbu nustatyti riziką, kurią asmuo kelia kitam žmogui, o galimoms aukoms ypač svarbu užtikrinti pagalbą tada, kai ją gauti dar ne per vėlu.
„Manau, kad tam tikrą riziką galima nustatyti. Mes turime laikinąsias apsaugos priemones, turime smurto orderį, kardomąsias priemones, turime krizių centrus savivaldybėse, kur moterys gali pajutusios riziką kreiptis ir gauti realią pagalbą“, – akcentavo specialistė.
Anot jos, moters nužudymas turi neprognozuojamumo elementą, todėl svarbu visiems reagavimo, pagalbos teikimo specialistams išlaikyti budrumą, derinti veiksmus, priemones, užkertančius femicido apraiškas ir padedančius moteriai būti saugioje aplinkoje.
„Svarbus pačios moters stiprinimas ir pagalba jai išeiti, nutraukti santykius, būti ten, kur jai yra saugu“, – aiškino N.Cibarauskienė.
Specialistė yra dirbusi ir Lietuvos policijoje, smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir stebėsenos srityje, tad šią problemą iš arti stebi jau ne vienerius metus.
„Kas man visada užstringa ir tiek anksčiau, tiek dabar kelia nerimą – kad instituciniu lygmeniu mes nesugebame padėti moteriai išeiti iš smurtinių santykių anksčiau, negu ji yra nužudoma.
Tačiau tai, kad policijos sistemoje, vaiko teisių apsaugos srityje dirba profesionalūs, išmanantys smurto artimoje aplinkoje reiškinį pareigūnai ir specialistai, teikia vilties, kad smurto artimoje aplinkoje prevencijos srityje galime padaryti rimtą proveržį, užkardant ar mažinant femicido atvejus.
Galvočiau, kad labai reikėtų stiprinti pagalbos teikimo bazę, ir kalbu ne tik apie Specializuotos kompleksinės pagalbos centrus, bet ir apie policijos darbą – jų atvykimas į įvykio vietą ir rizikos nustatymas, teisinių priemonių pritaikymas gali būti labai svarbus ir kai kuriais atvejais netgi lemtingas“, – tvirtino N.Cibarauskienė.
Straipsnis parengtas pagal „Specializuotos kompleksinės pagalbos centro“ projektą, kurį finansuoja LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.