Kažkada išgirdau frazę, jog neskatindama kritinio mąstymo, individualumo bei kūrybos, mokykla kuria vidutinybes. Ar taip yra iš tikrųjų, o gal viskas priklauso nuo požiūrio?
Marija Serbintaitė – jaunatviška ir kūrybiška istorijos bei pilietinio ugdymo mokytoja, penkerius metus dirbusi mokykloje. Dabar ji dirba skaitmeninio bei nuotolinio ugdymo projektų vadove, kuria savo tinklaraištį FEMA.LT, kur rašo apie lyčių lygybę, turi savo Youtube kanalą, kuriame kalba apie emocinę sveikatą, veda Žmogaus teisių balso radijo laidą bei atvirai dalijasi savo patirtimi, ko trūksta šiuolaikinei mokyklai, jog visi taptume lygūs.
– Marija, penkerius metus buvai istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoja ir pradėjai rašyti tekstus apie lyčių lygybę. Kaip visą šią informaciją panaudodavai pamokose?
2019 metais sukūriau projektą „Fema“. XXI amžius, bet vis dar matau skirstymą pagal lytis, lyčių nelygybę. Lygybė – kai leidžiame žmogui rinktis. Pats žmogus turi pasirinkti, kokią spalvą nori dėvėti, koks jis nori būti: švelnus ir kuklus ar dominuojantis ir konkuruojantis. Tai nepriklauso nuo lyties, nors moteris dažnai vis dar tapatina su švelnumu ir rožine spalva.
Visas šias idėjas man kilo mintis pernešti į mokyklą ir moksleiviams kalbėti apie tai, kad jie turi teisę gyventi taip, kaip nori. Svarbiausia su savo įsitikinimais netrukdyti kitam. Istorijos ir pilietinio ugdymo pamokose man pavykdavo sugalvoti būdų, kaip mokiniams diegti šias mintis apie lyčių lygybę.
– Kaip mokiniai į tai reaguodavo?
Įvairiai. Aš supratau, kad kai kuriuos įsitikinimus jie parsineša iš šeimos. Buvo mokinių, kurie sakė, kad lyčių lygybė yra visiška nesąmonė, nes yra fiziologiniai – biologiniai skirtumai ir mes niekada nebūsime lygūs. Mergaitės dažniau priimdavo šią informaciją, nes jos daug dalykų išgyvena pačios. Jų kūnas stipriai stereotipizuojamas. Vis dar sakoma, kaip jos turi atrodyti. Todėl mergaitės ateidavo pas mane klausti patarimų, ar gali nusikirpti plaukus, nes aplinkiniai joms sako, kad tada jos atrodys nemoteriškai. Teiraudavosi, kaip atskirti flirtą nuo priekabiavimo.
Buvo mokinių, kurie sakė, kad lyčių lygybė yra visiška nesąmonė, nes yra fiziologiniai – biologiniai skirtumai ir mes niekada nebūsime lygūs.
– Kaip manai, ko labiausiai trūksta šiuolaikiniams mokiniams?
Šiuolaikiniai mokiniai smagūs, jie turi humoro jausmą. Tik kartais galbūt per daug save išaukština, manydami, kad jau viską žino. Tikriausiai tai visų vaikų problema, manau, mes būdamos paauglės irgi taip galvodavome.
Pastebėjau, jog dabartiniai mokiniai iš karto nori būti vadovais, užimti aukštas pareigas ir mažiau suvokia, kad jiems dar reikės pereiti daug žemų pareigų, tam, kad jie taptų tuo, ko nori.
– Ar galėtum palyginti mūsų kartos moksleivius ir dabartinius?
Dabar mokyklose vis dar labai mažai kalbama apie lyčių lygybę ir lytiškumą. Mūsų laikais iš viso apie tai nebuvo kalbama, kaip nebuvo kalbama ir apie teises, daugiau buvo minimos pareigos.
Šiuolaikiniai mokiniai yra laisvesni save išreikšti, nieko jau nebestebina, kai bendraklasiai nusidažo žaliai plaukus. Mano mokyklos laikais viena mergina buvo taip nusidažiusi, paskui ją visi vadino dumblu…
Dabar moksleiviai išreiškia save per skaitymą, geros muzikos klausymą, jie nebijo parodyti savo individualumo, o išvaizdos paryškinti rūbais ar įvairiomis šukuosenomis.
– Dirbant mokykloje teko pastebėti daug mergaičių lyderių?
Kiekvienoje klasėje būdavo bent po vieną lyderę. Su šiomis mergaitėmis labai greitai susidraugaudavau. Norėjau joms padėti ugdyti šiuos įgūdžius. Bet tai nereiškia, kad kitos mergaitės buvo prastesnės.
– Ko labiausiai trūksta švietimui Lietuvoje?
Galbūt tai nuskambės labai drastiškai, bet šiuo metu mūsų švietimo sistema yra apgailėtina ir jei nieko nedarysime, nežinau, kas bus ateityje. Reikėtų daugiau jaunų mokytojų, o senuosius apmokyti nebijoti mokytis naujų dalykų. Dabar mokytojai labai suspausti programų, turi jų laikytis ir bijo, kad nespės išeiti, todėl nebelieka erdvės kūrybai.
Mokyklose vis dar trūksta lytinio švietimo pamokų. Dabar esančioje programoje nėra minimi homoseksualai, nors jie taip pat gyvena mūsų visuomenėje. Vis dar nėra kalbama ir apie vaikų emocijas. Daug svarbiau pasakyti datą, pavyzdžiui, kada Kristupas Kolumbas nuplaukė į Ameriką ir atrado naują žemyną, nei paminėti, ką jis tuo metu jautė, kokia buvo asmenybė, kas padarytų pasakojimą žymiai įdomesnį.
Aš manau, kad švietimo sistema keisis tada, kai į mokinius pradėsime žiūrėti kaip į asmenybes, ne šiaip į smegenis, kuriuos reikia prifarširuoti akademine informacija. Žinoma, į mokytojus taip pat svarbu žiūrėti kaip į asmenybes.
Dabar mokytojai labai suspausti programų, turi jų laikytis ir bijo, kad nespės išeiti, todėl nebelieka erdvės kūrybai.
– Kaip nusprendei tapti istorijos mokytoja?
Istorija nebuvo mano pirmosios studijos. Iš pradžių vykau studijuoti į Klaipėdą prekybos vadybą, bet studijas mečiau. Grįžau į Naująją Akmenę pas mamą ir tuo metu, kai kiti bendraklasiai studijavo ir kėlėsi nuotraukas į socialinius tinklus iš studijų ir studentiško gyvenimo, aiškiai supratau, kad turiu labiau pasistengti dėl savo ateities.
Kitas mano pasirinkimas buvo istorijos studijos Vilniuje. Mokykloje labai sekėsi istorijos pamokos ir tėvai domėjosi istorija. Tuo metu supratau, kad noriu atsiskirti nuo draugo ir kurti savo karjerą. Universitete daug išmokau ir užaugau kaip asmenybė.
– Ar norėtum dar kada grįžti mokyti į mokyklą?
Dabar, kai išėjau, vienintelio dalyko, kurio ilgiuosi, tai mokinių ir mokiniai manęs ilgisi, rašo žinutes „sugrįžkit, mokytoja“. Dirbti su jaunimu ir mokiniais man didžiausia laimė. Viso kito darbo mokykloje nepasiilgau. Ateityje planuoju grįžti mokyti, tik jau mažesniu krūviu. Pajutau, kad pasiekiau tam tikras lubas ir turiu judėti pirmyn. Mane pasikvietė dirbti į kitą organizaciją – tai man buvo įvertinimas. Krikščioniškoje mokykloje pradėjau jausti spaudimą dėl savo feministinio požiūrio. Mokykloje bijojau atsiskleisti kaip moteris ir asmenybė, o dabar, po penkerių metų mokytojavimo atrandu save iš naujo ir vis labiau patinku sau.